Virtuali Kauno rašytojų buveinė

Baltai pražydusiam… Moterys apie Vaižgantą

Juozas Tumas-Vaižgantas. Dailininkė Živilė Liugailaitė-Bielinienė

Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: moterys apie Vaižgantą

 

Parengė Alfas Pakėnas

 

***

„Kaip kunigėlis, toks linksmas būdamas, – klausdavo ponios, – galėjai kunigu tapti?“ – „O ką man trukdo, man nesunku, man niekados nepasunkėjo tas juodas drabužis, kuriuo apsivilkęs aš vaikščioju Lietuvos takais“, – taip maždaug Jis atsakydavo. Atrodė, lyg kitas kelias galėjo būti Jam skirtas, kada Jis baigė šešias realinės mokyklos klases. Priedo turėjo baigti septintą ir pasirinkti kurį iš inžinerinių institutų. Bet motinėlė iš mažens buvo Jį Dievui pažadėjus, ir Jam, linksmam 18 metų jaunikaičiui, tada jau aišku buvo, kad baigus aukštąjį mokslą, Jis turėtų bastytis svetur. Jis pats man sakė: „O to aš negalėjau pagalvoti, kad turėčiau kur kitur gyventi – ne Lietuvoje.“

Motinėlė, skirdama Jį šventai tarnybai, sutvirtino dar ir Jo širdies pasiskyrimą: tarnauti savo kraštui. Visa tai Jame pynėsi vienu vainiku. Kaip Jo tėvai, Jo tėvų gyvenimas susijęs su tėvyne ir jos grožiu, taip tie santykiai Jam pačiam susiję su tuo, ką Jis brangiausio norėjo matyti ir matė tame mūsų dvasiniame gyvenime, mes matome iš „Aukštaičių vaizdelių“.

                                   

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, rašytoja

***

Juozą Tumą-Vaižgantą prisiminus, savo dvasios akimis regiu jį kaip gyvą, atrodo, tik šiandien matytą: su kūdikio šypsena, kaip jaunos mergaitės skaisčia veido spalva ir balta tarytum pavasarį pražydusi obelis galva. Daugelį metų jis buvo mūsų viso kultūrinio gyvenimo siela. Nuolatos sėdėdavo teatrų premjerose, koncertų salėse, dalyvaudavo parodų atidarymuose ir šiaip jau studentų bei kultūrininkų pobūviuose. Susipažinau su Vaižgantu 1921 metų sausio mėnesį gana maloniomis aplinkybėmis – vestuvėse. Jis sutuokė ir palaimino šeimyniniam gyvenimui mano ir tuo metu dar tik būsimo mano vyro Petro Vaičiūno draugus. Tose vestuvėse mes buvom liudininkai. Kadangi visi tuomet buvome jauni ir, žinoma, neturtingi, tai ir vestuvės buvo kuklios. Svečių tiek ir tebuvo: kun. Tumas ir mes su Vaičiūnu. Tumas, pastebėjęs, kad Vaičiūnas man simpatizuoja, pasakė:

– Žiūrėk, Vaičiūnai, neprozevaj, – atseit, nepražiopsok.

Vaižgantas mėgdavo įterpti kokią nors svetimybę, o kaipo priežodį dažnai vartodavo žodelį „panie“ arba „panie tego“.

Aš visą vakarą nenuleidau nuo jo akių. Jis man buvo be galo gražus – toks jaunas senelis. Gal todėl iki šiol mano atmintyje jis pasiliko toks, kokį mačiau tą pirmą vakarą. Stebino jo judrumas, linksmumas ir skaidrus jaunatviškas juokas. Jis buvo toks betarpiškas, paprastas, visas kažkoksai spinduliuojąs. Kito tokio, turinčio savyje tiek daug žavesio žmogaus, aš niekad nesutikau.

Jis visur ir su visais būdavo vienodas. Niekam niekados nepataikavo, nesigerino ir nebijojo pasakyti į akis tiesos žodžio. Pasiliko jis toks iki gyvenimo pabaigos – visur ir visada pats savimi.

 

                           Teofilija Vaičiūnienė, aktorė

***          

Kai nueinu į Kauno senamiestį, Rotušės aikštę, tuoj apgaubia jaunų dienų prisiminimai, iškyla matytų žymių žmonių vaizdai. Štai nuo savo namų oriai atžingsniuoja Maironis. Jį pasitinka toks pat ramus kompozitorius Juozas Naujalis, ir abu eina į savo vakarinį pasivaikščiojimą Nemuno krantine, seniau vadinta Cimbruvka. Abu eina ramiai, tyliai šnekučiuodamiesi – iš jų laikysenos ir išvaizdos neatspėsi jų jausmų nei nuotaikos.

O štai nuo Vytauto bažnytėlės skubiu žingsniu atplaukia Juozas Tumas-Vaižgantas. Nedidelio ūgio, balta tarsi žydinčios vyšnios viršūnė galva, skrybėlė nusmaukta ant kaktos, lazda rankoje irgi juda, švytruoja. Tikras kontrastas Maironiui. Susitikęs pažįstamą, linksmai šūkteli, ištiesia dešinę, apiberia klausimais, nors pats vis skuba: į posėdį, į redakciją, į teatrą. Gyvos akys viską mato, viską stebi, džiaugiasi arba pyksta. Jeigu labai skuba, tai net nesustoja, pakelia ranką ir drožia pro šalį, atseit, netrukdyk, brolau, neturiu laiko. Bet iškarto pajunti tą jo nuoširdų statumą. Jokios pozos, jokios išdidžios laikysenos – jis to nemokėjo, nors tuo metu buvo populiariausias, mėgiamiausias žmogus Kaune.     

Žilaplaukis, iškelta galva, giedriu veidu, ei­davo dideliais skubiais žingsniais. Be jo neapsieidavo joks susi­rinkimas, joks minėjimas ar spektaklis, jokios iškilmės.

 

                                          Aldona Vokietaitytė, mokytoja

***

Iš pat pirmųjų atbudusios tautinės sąmonės dienų Jis buvo ta prasme tautininkas, kad visas Jo svajojimas buvo, kaip geriau, tikriau ir labiau atiduoti save Tėvynei. Ir kaip jis save atiduodavo! Džiugi laimės nuotaika darbe Jai, vienintelei mylimai – Lietuvai! Tokia meilė išsaugojo Jame amžiną jaunystę. Ne kas kitas, kaip ta meilė padarė Jį jaunystės simboliu. Ta balta galva, rausvi skruostai ir mėlynos akys, tokios jaunos ir, rodos, viską suprantančios, kas tik tuo jaunystės pulsu judėjo. Jis rūpestingas taip, kaip jaunystė kad yra susirūpinusi visais ir viskuo padėti, globoti, saugoti, užtarti. Jis kenčia, jaudinasi, pyksta. O kaip Jis moka džiaugtis! Jis nerūpestingas taip, kaip jaunystė: Jis nesirūpina savim, lobiu, turtu ar kokiomis nors šio pasaulio gėrybėmis. Ta žavinti širdies jėga mažai kam imponuoja. Ta širdis, meilę nešanti ir meilės trokštanti, kiek ji skaudžių smūgių pakėlė, kiek ironiškų šypsenų sugavo! Jo „netaktai“, Jo „pasikarščiavimai“, Jo išsprūdę smarkesni žodžiai kaip šaltai, kaip ironiškai buvo apsvarstomi tų, kurie niekados jauni nebuvo, kurių širdis niekada neverkė kruvinomis ašaromis, kai Lietuvai kieno nors padaryta skriauda, kad atsiranda tarp jos vaikų niekšų, veidmainių, vagių, kyšininkų. Jis tokiomis ašaromis yra verkęs ne sykį! Nors kartais Jis, svaigulio pagautas, džiūgaudavo dėl mažiausios gėlelės, pražydusios tai Jo mylimai – Lietuvai…

 

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, rašytoja

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

X