Virtuali Kauno rašytojų buveinė

Baltai pražydusiam… Vaižganto mirtis

Juozas Tumas-Vaižgantas

Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: Vaižganto mirtis

 

Parengė Alfas Pakėnas

 

***

1933 m. sausio 17-ąją Juozas Tumas-Vaižgantas paguldomas į Valstybinę ligoninę dabartinėje Kuzmos gatvėje. „Šiandien pasibaigė visi bandymai, ir rezultatas paaiškėjo: anemija pernicioza – piktoji anemija, kaip a. a. mano seselei, o Tavo motinai Severijai. Prasideda kuracija žaliomis jeknomis ir kitaip maistingai. Bado dykai, negi imsiu, mokėsiu, kiek ir kiti, dar daugiau. Dr. Kuzma sako dabar esą priemonių kovai su anemija“, – rašo Bronei Klimienei į Paryžių sausio 21-ąją.

Sausio 28-ąją laiške Bronei prisipažįsta: „Nu, o aš pats tapau visai nebegražus. Rudenį kad buvau skaistaveidis, tai rekordą ėmiau tarp jauniklių. Būdavo, nusiprausi ir žydi. O tai – kaip tik ir būta įsigalinčios anemijos. Dabar esu nuo ryto iki vakaro baltas, tik lūpos parausta, kai esti geriau. Greičiausia esu nusidirbęs per 1928–32 metus. Daug knygų išleidžiau, daugely visuomeninių organizacijų dirbau, o pradžios anemijos būta iš seno. Anemija – tai mažėjimas maitinančių, raudonųjų kraujo dalelių. Iš 5 milijonų man belikta 2 mil. 700 000, vadinas, tik pusė. O hemoglobinų – tik 62 %. Dabar medicina daugina kraują jeknų vitaminais, gaunamais iš žalių. Mėginau valgyti žalią kvošeliną su cibuliais – nesiduoda; tai geriu išspaudas su buljonu – labai gardu, kaip juka. Be to, man daro injekcijas iš tų pat jeknų preparato „Campolon“. Buvau pradėjęs nebepaeiti – širdis nebedirbo ar dirbo kreivai, sopančiai, ir nuo sausio 17 atsidūriau dr. Kuzmos ir prof. Buinevičiaus globoje. Gydo gana sutartinai.“

 

***          

Ir vasario 13-osios laiškutis – jau iš savo buto Aleksoto gatvėje: „Mintu žaliomis jeknomis; jų gi preparatą ir į raumenis trieškia. Jau dešims kartų dūrė rūron, kad nei pasėdėti nebegaliu <…> Aš gydytis visai nemoku. Ligi tik pagerėja, tuoj elgiuos kaip ir visai sveikas ir vėl pablogėju.“

Nuo tų laikų žinomas Vaižganto posakis: „Reikia heroizmo sirgti.“ Lygiai mėnuo prieš mirtį, Vaižgantas rašo savo dukterėčiai: „Labai pavasaringa, o aš vienas Šv. Luko ligoninėje. Tai ir ateina galvon visokios problemos rišti. <…> Man per paskutinį mėnesį (kovą) dingo 6 kilogramai, o medikai tik juokiasi; girdi, tuda im i daroga; apseisime ir be jų. O iš viso, kiek esu turėjęs Micaičiuose, nebepriskaitau 17 kilo arba viso a. a. buvusio „pūdo“. Turėč būt be galo laimingas, sugrįžęs į jaunystės dienas, kada svėriau 65 kilogramus; tiek, kiek dera liliputiškam mano aukščiui.“

 

***

Tuo metu Vaižgantas jau sirgo ir chronišku bronchitu, labai kosėdavo, dusdavo. „Būč jau ir nebekosėjęs, kad nebūt gripas nutvėręs. Nebetikiu į cudaunumą ir antigripino. Bronchitis mane priėdė iki 65 kilogramų ir dar žemiau. Kelinės nebesilaiko, o savas kailis padribo, kad bjauru bepažiūrėti kitąsyk į veidą…“ Tai paskutinis savo ligos paminėjimas, paskutiniame laiške Klimams į Paryžių – balandžio 10-ąją.

Rytojaus dieną Vaižgantas parašo paskutinį savo gyvenime laišką – gražų, kupiną meilės vaikams, gamtai ir gyvūnijai, skirtą Klimų vaikams – Eglutei ir Petriukui.

„Tumas jau praėjusį rudenį pradėjo sirgti, bet ilgai nenorėjo pasiduoti ir toliau dalyvavo visuomeniniame veikime. Tik štai balandžio 22 dieną susirgo plaučių uždegimu. Ligonį gydęs daktaras Aloyzas Petrikas susirūpino, kad ligonis ligos nebepakels, nors buvo dedamos visos pastangos jį gelbėti. Balandžio 29-tos dienos rytą kanauninkas labai susilpnėjo. Tuoj atvyko gydytojai. Ligonis vis silpnėjo… Apie 13 val. naujas gydytojų konsiliumas konstatavo, kad kanauninko gyvybės niekaip nebus galima išgelbėti“, – 1933 m. gegužės 1 d. rašė dienraštis „Lietuvos aidas“.

Vytauto Didžiojo bažnyčios zakristijonas ir kanauninko Tumo reikalų vedėjas Vladas Cibulskis ligoniui perskaitė arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus paguodžiantį laišką: „Gerbiamasis ir mielasis Kanauninke! Šiandien „Lietuvos aide“ išskaičiau, kad sunkiai sergi. Nuoširdžiai reiškiu užuojautos ir meldžiu Dievą, kad saulytė, gaivindama gamtą šiltais spinduliais, ir Tamstos sveikatą sustiprintų. O jeigu Dievulis kviestų jau Tamstą pas save, meldžiu su pasitikėjimu, kad priimtų į skaičių savo ištikimųjų tarnų, kokiu Jam būti ištesėjai. Lieku su tikra pagarba ir meile Kristuje. Tavo arkivyskupas Pranciškus Karevičius“. (Laiškas buvo rašytas balandžio 27 d. Marijampolėje).  

 

***

Apie 4 val. po pietų prasidėjo agonija. Paskutiniai kanauninko žodžiai, kuriuos jis pasakė aplankiusiai savo jaunystės draugo Juozo Kubiliaus seseriai Marcelei Kubiliūtei – Užsienio reikalų ministerijos tarnautojai, 1919–1920 metais redagavusiai „Nepriklausomą Lietuvą“, buvo: „Vaikai, gelbėkit Lietuvą! Aš jau nieko nebegaliu padaryti.“

19 val. 40 min. kartu su gęstančia pavasario diena amžiams užgeso ir Vaižganto gyvybė. Žinia tuoj pasklido Kaune, o netrukus ir po visą Lietuvą.

 

***

Apie Juozo Tumo-Vaižganto mirtį 1933-ųjų gegužės pradžioje rašė visi Lietuvos laikraščiai ir žurnalai. Sklaidau to meto Naująją Romuvą. Redaktorius Juozas Keliuotis vedamajame praneša skaitytojams, kad balandžio 29-ąją, vakare, mirė rašytojas ir kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas: „Šia mirtimi lietuvių tauta neteko vieno savo didžiausių dvasios vadų. Su juo yra susijusi visa mūsų tautiško atgimimo epocha. Jis buvo tautos trimitas, kuris garsiai ir nuolatos visus šaukė į idėjos žygius. Nors daug dirbo, daug vargo, daug kliūčių sutiko, bet niekad nepavargo ir nenusiminė. Visad pasiliko energiškas, šviesus ir veiklus. Iškilo, išaugo iš tautos gelmės, patekėjo kaip saulė. Ji visiems švietė ir visus šildė, gaivino. Kiti mūsų veteranai, atėjus naujai generacijai, kažkaip pasiliko gyvenimo nuošaly, o Tumas tarytum nepaseno, neliko paribiuos: jis draugiškai susigyveno su naujais, jaunais žmonėmis, alsavo moderniojo gyvenimo ritmu. Tad jis, rodos, buvo gimęs būti amžinai jaunu. Ir todėl jo mirtis tokia netikėta ir klaiki.“

 

***

Vincas Mykolaitis-Putinas, sužinojęs apie Vaižganto mirtį, rašė: „Be Vaižganto mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis, ir tarsi net blogesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą. Jis buvo ir yra šviesioji lietuvių tautinio atgimimo legenda, kartu gili, dramatiška ir moderniška asmenybė.“

 

***

Balandžio 30-osios rytą Vaižganto kūnas buvo balzamuotas ir pašarvotas Klimų viloje Vaižganto gatvėje, Žaliakalnyje, kur rašytojas praleido paskutinius du savo gyvenimo mėnesius. Velionį lankė daugybė žmonių, tarp jų ir Respublikos prezidentas Antanas Smetona su žmona, ministras pirmininkas Juozas Tūbelis.

Gegužės 1-ąją gražiai dekoruotu automobiliu Vaižganto palaikai buvo atlydėti į Vytauto bažnyčią. Visas liūdnos eisenos kelias buvo nubarstytas eglių šakomis. Grojo keli orkestrai. Daugybė žmonių lydėjo savo mylimą Vaižgantą į paskutinę kelionę: vyriausybės nariai, Vytauto Didžiojo universiteto ir Žemės Ūkio akademijos profesūra, studentai, žurnalistai, rašytojai, įvairios studentų organizacijos, gimnazijos ir paprasti kauniečiai. Eisena nusitęsė kelis kilometrus – nuo Parodos kalno iki Universiteto, vėliau teatro rūmų, Prezidentūros. Iki pat Vytautinės bažnyčios.

„Laidojo Vaižgantą kaip karalių. Atrodė, ne tik kauniečiai, bet ir visa Lietuva sugarmėjo į Kauną – nusilenkti, atiduoti paskutinę pagarbą šitam ne tik dideliam rašytojui ir „Pragiedrulių“ autoriui, Lietuvos atgimimo pionieriui, bet ir šitai titaniškai asmenybei, kokių daugiau Lietuvoje nėra. Visos Kauno gatvės buvo užtvenktos žmonėmis. Seni, jauni, maži motinoms ant rankų, šauliai, kariuomenė ir ypač universiteto studentija, kuri velionį begaliniai mylėjo. Net žydai tame gedule dalyvavo… Ir taip iki Vytauto bažnyčios, šviesios atminties Vaižganto Citadelės. Grojant Gedulo muzikai, daug kas verkė. Jautė, ko neteko…“ – atsiminimuose apie Vaižgantą rašė šviesuolis Kazimieras Skebėra.

Ankstų gegužės 2-osios rytą Vytauto bažnyčioje pranciškonai atlaikė gedulingas pamaldas, skirtas Vaižgantui. Po to karstas buvo perneštas į Baziliką. Čia Arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas aukojo šv. Mišias, kanauninkas Pranciškus Penkauskas pasakė pamokslą. Jaudinančią atsisveikinimo kalbą tarė Prezidentas Antanas Smetona. Pamaldose ir laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai žmonių. Karstas su Juozo Tumo-Vaižganto palaikais buvo laikinai padėtas Bazilikos kriptoje šalia vyskupų Motiejaus Valančiaus, Mečislovo Palilionio, neseniai mirusio prelato Maironio ir kitų žymių Bažnyčios dignitorių sarkofagų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

X