Álvaro Mutis. „Vienišius“ (iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis)

Vertėjas Bronius Dovydaitis vasara pluša sodyboje kaime, tad vienas kitas jo vertimas pasirodo rudeniop arba žiemą. Dažniausiai – novelės. Beveik prieš metus B. Dovydaičio padedami drauge su Lenito’u Robinsonu-Bentu pasiekėme „Kitą kelionės kraštą“, o šįkart vertėjas kviečia drauge su vienišiumi leistis į apleistų šachtų gelmes.

Kolumbijos prozininkas, poetas, eseistas Álvaro Mutis (1923–2013) gimė šalies sostinėje Bogotoje. Vaikystės ir paauglystės metus praleido Belgijoje. Nuo 1956 m. gyveno Meksikoje. Laikomas vienu žymiausių XX a. antros pusės Lotynų Amerikos rašytojų. Lyrinių atspalvių turinti Á. Mučio kūryba dėl autoriaus meistriškumo tarpais įgauna magiškojo realizmo požymių. Dažniausiai ji nagrinėja vienumon siejamas žmogaus būties, vienatvės, nuolatinių ieškojimų ir lemties problemas. Á. Mutis literatūrinę veiklą pradėjo poezijos rinkiniu „Svarstyklės“ (La Balanza, 1947). Vėliau išleido eilėraščių rinkinius „Nelaimės elementai“ (Los elementos del desastre, 1953), „Užjūrio ligoninių apžvalga“ (Reseña de los hospitales de ultramar, 1959). Nuo septintojo dešimtmečio atsidėjo prozai. Iš prozos kūrinių verta paminėti apsakymų rinkinius „Lekumberio dienoraštis“ (Diario de Lecumberri, 1960), „Stratego mirtis“ (La muerte del Estratega, 1988), romanus „Araukaimos vila“ (La mansión de Araucaíma, 1973), „Admirolo sniegas“ (La nieve del Admirante, 1986), „Ilona ateina lietui lyjant“ (Ilona llega con la lluvia, 1988), „Abdula Basuras, laivų svajoklis“ (Abdul Bashur, soñador de navíos, 1991).

 

Alvaro Mutis

 

Vienišius

 

Aš apsistojau čia, šios kasyklos prieglobstyje, ir jau nebeprisimenu, kiek metų gyvenu šioje vietoje. Tikriausiai – daug, nes palei upę einantis takas, kadaise vedęs nuožulnion šachton, jau seniai pradingo, apaugęs aukšta žole ir bananų krūmais. Ant to tako išaugo netgi keli gvajavos medžiai, senokai duodantys derlių. Šią kasyklą veikiausiai pamiršo net jos savininkai, kuo nederėtų stebėtis, kadangi jokių naudingų iškasenų nebuvo rasta nei gilyn rausiantis pagrindine galerija, nei iš jos einančiuose atsišakojimuose. Aš kažkada buvau jūreivis, kuriam uostai tebuvo trumpalaikės meilės blyksniai ir muštynės viešnamiuose; dar ir dabar jaučiu svaigulį, koks patiriamas, įkopus į marselio burės stiebo viršūnę, dairantis, ar nematyti audros ženklų, stebint banginių ir smagiai prošal skriejančių bėglių žuvų guotus, bet užsilikau čia, ir dabar ištisai slankioju po vėsius ir tamsius šachtų labirintus, kur dvelkia drėgno, šilto oro srovės, regis, atnešančios aiškiai girdimus žmonių balsus, jų aimanas, kur knibžda, kažką veikia įvairiausi vabzdžiai, plevena tamsiasparniai drugiai ar čypsi koksai paukštelis, pasiklydęs begaliniame šachtų raizgyne.

Miegu vadinamojoje Leitenanto šachtoje, kuri ne tokia drėgna; jos anga išeina tiesiai į statų upės skardį palei kunkuliuojančius upės vandenis. Lietingomis naktimis tie vandenys pakyla; tada aš užuodžiu moliu atsiduodantį apačioje į akmenis atsimušusių ir žuvusių gyvūnų bei srovės suniokotų augalų kvapą; tas kvapas turi sudžiūvusio kraujo prieskonį, kokį skleidžia kai kurios moterys, išaugusios karštame tropikų klimate, o sklinda tasai kvapas nuo siautulingai be jokios atvangos skriejančių, viską pakelėje šluojančių, tūžmingai šėlstančių upės vandenų.

Noriu papasakoti apie išgyvenimus, kuriuos patyriau, dienų dienas dimbinėdamas po įprastais tapusius šachtų užkaborius; požemių veikiamas aš smarkiai pasikeičiau, lyginant save su tuo laikotarpiu, kuomet be paliovos klajojau jūromis. Gali būti, kad gaižus šachtų oras pakeitė ir gerokai sustiprino gebėjimą suvokti slėpiningą, sunkiai užčiuopiamą ir, kas be ko, neapsakomai įvairialypį šių nelemtų požemių gyvenimą. Pradėsime nuo pagrindinės galerijos. Į ją patenkama pro plačią angą, žengiant toli nusidriekusiais į kilimą susipynusiais vijokliais, kurie žydi oranžiniais, ilgai nevystančiais žiedais. Einant tolyn, šviesa tolydžio menksta, tačiau dėl iš lauko patenkančio oro žiedų spalva neįtikimai ilgai neblėsta, ir tik dėl priežasčių, kurias netrukus apsakysiu, turėjau šią galeriją palikti. Dalykas tas, kad, prieš pat prasidedant lietingajam periodui, ėmiau girdėti balsus, neaiškų murmčiojimą, tarytum sklistų šermenyse besimeldžiančių moterų kuždesys, nors aikčiojimai bei kikenimai aiškiai bylojo, kad tie garsai neturi jokio ryšio su gedulu, tad susivokiau, kad juos, manding, lemia nesibaigiantis sanguliavimas, vykstantis galerijos gelmėse. Kiek įmanoma įtempęs klausą, sutelkęs visas pastangas, dieną naktį klausydamasis, galiausiai nugirdau žodį „Viana“. Kaip tik tada susirgau kažkokia liga, veikiausiai maliarija, ir teko ilgai tįsoti varganame guolyje, mano paties šiaip taip sukaltame iš lentų. Aš blaškiausi, sykiais smarkiai kliedėdamas, tačiau, nepaisant tų pažiūrėti nesąmoningų šnekų, sukeltų maliarijos, dėl ligos sustiprintų pojūčių įstengiau užmegzti kalbą su išgirstomis moterimis. Jų veidmainiškas saldžialiežuvavimas, akivaizdus melas kėlė man į neviltį stumiančią, tiesiog gniuždančią baimę. Vieną dieną, kliedesio sužadinto impulso skatinamas, pašokau ir surikau taip garsiai, jog atgarsiai ilgai aidėjo visoje šachtoje. Štai ką pareiškiau: „Nutilkit, kekšės! Aš buvau Vianos princo draugas, jūs turite atsižvelgti į nepelnytą jo pažeminimą, privalote gerbti tokią didžiai nelaimingą jo lemtį!“ Visiška tyla, įsiviešpatavusi po to, kai numalšo mano riksmo aidas, aiškiai rodė, kad karštligė jau traukiasi. Dar nedrįsdamas tuo patikėti, visą naktį tįsojau guolyje, prakaito išpiltas. Aplinkui tvyrojo visiška tyla – negirdėjai nė menkiausio šiaip jau lapus graužiančių ar tinklus rezgančių vabzdžių krebždesio. Vidun ėmė skverbtis balkšva, pieniško atspalvio dienos šviesa, ir aš kaip įmanydamas greičiau išsinešdinau iš tos galerijos, kurion daugiau kojos nekėliau.

Įsikūriau kitoje galerijoje, jai šachtininkai buvo davę Elnio vardą. Šioji nėra labai gili, tačiau dėl nežinia kokios inžinierių išmonės joje laikosi absoliuti tamsa. Tik apgraibomis vargais negalais radau apsistojimui tinkamą vietą, kažkodėl prigrūstą visokiausių įrankių bei dėžių. Nuo jų sklido nenusakomai keistas kvapas. Dingojos, kad tokį kvapą gali skleisti vien iš nežinomos kilmės metalo išsiskirianti drebutinė masė. Vos neišsikraustęs iš proto per ilgas dienas, kuomet klaidžiojau po šią galeriją, pačiame jos gale užtikau į sieną ir lubas tvirtai atremtą keistą įrenginį, sulaikiusį mane joje. Jeigu būtų įmanoma bent kurion pusėn pasukti nors vieną to įrenginio dalį, jį būtų galima pavadinti mašina. Tačiau tas nenusakomas griozdas susidėjo iš tvirtai įtaisytų įvairiausių formų bei dydžių metalinių detalių, cilindrų, rutulių. Niekaip nevaliojau nustatyti nei aukščio, nei pločio keisto mechanizmo, stipriai atremto į uolienas, išorėn atstačiusio pačias įvairiausias geležines, nusvidintas įtaisų dalis. Sakytum šiam pasauliui norėta prikišamai parodyti, kokių visiškai absurdiškų dalykų esama. Kuomet aš be galo nuvargau, nuolat čiuopdamas sudėtingas jungtis, niekaip nepakrutinamus krumpliaračius, šaltus rutulius, tik tada ūmai suvokiau, jog bergždžiai mintyse meldžiu, kad įrenginys atskleistų paslaptį, savo tikrąją paskirtį, baisiausiai išsigandau ir sprukau iš tenai. Į šią kasyklos vietą irgi daugiau negrįžau, nors kai kada karštomis ir tvankiomis naktimis sapnuodamas regiu tą metalinių konstrukcijų sampyną, o paskui, baimės pagautas, ilgai be žado tįsau guolyje ir drebu, o širdis taip daužosi, kad, rodos, iššoks iš krūtinės. Joks žemės drebėjimas, jokia, kad ir didžiausio kalno, griūtis nepajėgs ištrinti iš mano minčių prisiminimų apie tą giliai atmintin įsirėžusią metalo konstrukciją.

Trečioji galerija, paminėta pačioje pradžioje, yra vadinamoji Leitenanto galerija. Joje gyvenu dabar. Čia tvyro švelni prieblanda, siekianti net atokius tunelio kampelius; čionai būdamas girdžiu, kaip šniokščia upės vanduo, kaip srovė tykšta į didžiulius akmenis, į uolas, kas savotiškai, nors ir laikinai, džiugina be galo nykiomis valandomis, lėtai slenkančiomis šioje apleistoje kasykloje.

Tiesa, reikia pasakyti, kad, nors ir retai, prie upės atkanka aukso ieškotojai, plaunantys smiltis didelėse medinėse rėčkose. Kad jie yra atsiradę čionai, susivokiu iš aukštyn kylančių aitrių prasto tabako dūmų, kuriuos skleidžia auksakasių suktinės. Nusileidžiu žemyn pasižiūrėti, kaip jie darbuojasi, persimetu vienu kitu žodžiu. Jie būna atsibastę iš tokių atokių sričių, kad sykiais vargiai suprantu tų žmonių šnektą. Mane stebina begalinė jų kantrybė, neapsakomai kruopščiai dirbant varginantį ir tikrai menkus rezultatus duodantį darbą. Kartą per metus iš kito kranto ateina cukranendrių augintojų žmonos. Jos skalbia drabužius tėkmėje, skalauja, daužydamos juos į akmenis. Kad jos jau čia, numanau iš tų garsų. Sykiais kokią atsivedu šachton artimesniam pabendravimui. Tas bendravimas būna skubotas, nežinant net moters vardo; man svarbu ne tiek patiriamas malonumas, kiek būtinybė savo oda pajusti kitą kūną ir tuo trumpalaikiu ryšiu nors valandėlei nuginti šalin ištisai mane kamuojančią vienatvę.

Kurią nors dieną apleisiu šį kampą, trauksiu upės pakrante, iki rasiu kelią, vedantį kokion atokion vietovėn, kur, tikiuosi, laikas padės išstumti iš atminties varganus čia praleistus metus.

 

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

Versta iš: „Cuentos y reraltos de la literatura colombiana“. Bogotá: Fondo de Cultura Económica, 2005.