Álvaro Cepeda Samudio. „Laukimas“ (iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis)

Bronius Dovydaitis, Mildos Kiaušaitės fotografija

Vertėjo Broniaus Dovydaičio padedami drauge su Lenito’u Robinsonu-Bentu pasiekėme „Kitą kelionės kraštą“, o lydimi vienišiaus Álvaro Mučio leidomės į apleistų šachtų gelmes. Atėjo metas stabtelėti ir palūkėti drauge su Álvaru Cepeda Samudio.

Kolumbijos prozininkas, žurnalistas, kino scenaristas Álvaro’as Cepeda Samudio (1926–1972) gimė Barankiljoje, uostamiestyje prie Karibų jūros. Jungtinėse Amerikos Valstijose studijavo žurnalistiką. Grįžęs į savo šalį, užsiėmė įvairia literatūrine veikla. Drauge su Gabrieliu García Márquezu įkūrė literatūrinį sambūrį „Barankiljos grupė“. Kūryba pasižymi intelektualumu, polinkiu į apmąstymus. Žymiausi apsakymų rinkiniai „Visi laukėme“ (Todos estábamos a la espera, 1954), „Chuanos pasakojimai“ (Los cuentos de Juana, 1972), romanas „Didysis namas“ (La casa grande, 1962).

 

 

 

Álvaro Cepeda Samudio

 

Laukimas

 

Mes ateidavome po vieną ir įsitaisydavome ant aukštų raudonų kėdžių, stovinčių baro pasieniuose. Tylėdami sėdėdavome tenai ir klausydavomės iš plokštelių sklindančių dainų. Kartais žiūrėdavome televizijos transliuojamas bokso varžybas. Tada jau nebemesdavome monetų į plokštelių grotuvą, bet stebėdavome, kaip kaunasi boksininkai. Jų rungtynės trukdavo neilgai. Beveik niekuomet neprireikdavo paskutinio raundo, nes visados vienas būdavo ūmai parbloškiamas ant pilko brezento, vyriškis su peteliške pakaklėje iškeldavo likusiojo stovėti ranką, ir kova pasibaigdavo. Sykiai lažindavomės dėl kurio nors boksininko, tačiau po kurio laiko boksas mums nusibodo ir liovėmės klausęsi stoties, transliuojančios varžybų rezultatus. Tarpusavyje to dalyko nesvarstėme. Niekas nieko nesiūlė, tiesiog taip nusprendėme, ničnieko nesitarę. Boksą liovėmės žiūrėję lygiai kaip liaudavomės darę kitus dalykus – tarpusavyje net nesikalbėję. Tais vakarais, kai suvis neturėdavome nė cento, įžengę į barą prieidavome prie automatinio patefono ir paspausdavome mygtuką šone. Ilgai klausydavomės įvairių dainų, o paskui išsiskirstydavome. Dalykas tas, jog reikėdavo lankytis kas vakarą, kadangi nežinojome, kuomet ateis, ir bijojome, kad neras mūsų. Tą siekį perprato ir baro šeimininkas. Jisai suvokė, jog lankomės todėl, kad laukiame, tad vieną vakarą, kai pro barą žingavome plokštelių grojimo automato link, pasiūlė mums: „Galit išgerti ko, jei pageidaujat.“ Tuomet susėdome prie baro, ir šeimininkas mus pavaišino. Nuo to vakaro visada sustodavome prie baro. Nors neturėdavome nė grašio, vis tiek įsitaisydavome ant aukštų raudonų kėdžių ir paprašydavome kokio gėrimo. Vieną popietę atsilankė niekuomet anksčiau nematytas žmogus. Elgėsi taip, lyg jau seniai būtų žinojęs šią užeigą, lyg būtų nutuokęs, ko mes vis užsukam čionai. Jis paėmė vieną kėdę, prisitraukė ją arčiau mūsų ir atsisėdo. Paskui tarė: „Aš irgi pabūsiu čia. Turi ateiti į šį barą.“ Niekas nepažvelgė vyriškio pusėn. Bet visi aiškiai matė, kaip jis atrodė. Juodais plaukais, su dailaus dirbimo pypke dantyse, storu megztiniu. Mes tylėjome, o jisai padėjo ant prekystalio kelis banknotus ir, gavęs taurelę, ėmė lėtai gurkšnoti. „Aš jau seniai laukiu“, – pareiškė, po to išsiėmė pypkę ir padaužė į kietą, sudiržusį delną. „Pasukau iš plento, turėdamas tikrai keturiolika man priklausančių šovinių. Traukiau jiems pavymui, iki atsidūriau nedidelėje balto smėlio aikštelėje. Ten susipratau, kad jo atsargos jau baigėsi. Daugiau nebegirdėjau kalenant kulkosvaidžio. Jie liko man už nugaros. Tada puoliau verkti. Kai atsirado jis, kulkosvaidis vėl sukaleno. Nusprendžiau, jog daugiau nebesiklausysiu. Tad negirdėjau netgi kada nutilo šūviai. Pamaniau, kad jisai liepė sekti iš paskos, – tą ir dariau, nors ničnieko daugiau negirdėjau.“ Žmogus vis porino, bet mes tylėjome, paskui staiga visai nustojome jo klausęsi. Dalykas tas, kad pradėjome kai ką prisiminti. Tie prisiminimai mus nešė vis tolyn, todėl ištisai tolome nuo šios vietos. Galiausiai atsidūrėme autobusų stotyje. Joje stovėjo sidabrinės spalvos autobusai, o didelės salės gale matėsi juodais skaičiais sunumeruoti kasų langeliai. Ten radome keleiviams skirtus fotelius, dar šiltus nuo anksčiau juose sėdėjusiųjų kūnų, greta gulėjo netvarkingai numesti įvairūs laikraščiai bei žurnalai. Net nesuvokėme, ar mes laukiame, ar mūsų kas nors laukia. Ten ir prasidėjo tasai laukimas. Tiesa, iš ankstesnio laikotarpio prisimenu tik save vieną. Vieną, slenkantį rausvomis plytelėmis grįstais keliais. Prisimenu save prie spaudos kiosko, perkantį visokiausius laikraščius ir žurnalus, tačiau ne skaitymui, o tam, kad galėčiau pasiūlyti juos kokiems gretimai sėdintiems bendrakeleiviams. Prisimenu, kaip išgirdau balsą merginos, klausiančios, kada išvyksta autobusas. Kažkoks negras nurodo valandą, kurią aš irgi žinau, kadangi jau seniai kiūtau šioje stotyje. Ūmai pasijuntu esąs tik su mergina, kadangi visos keturios sienos nutolsta į šalis, ir liekame vieni – mergina ir aš; negrą, vilkintį švarku su auksinėmis sagomis, bei didžiulę jo šluotą taipogi nusineša tolstančios sienos, o merginą, tarsi nužengusią iš kokio žurnalo, vos įžvelgiu pro įvairiaspalvius, regis, visaip besivaipančius viršelius. Kažką sakau merginai, laikančiai rankoje pailgą žalią bilietą, gi toji, nieko nesusigaudydama, spokso į visokiausių skaičių primargintą tvarkaraštį. Pačius nuošaliausius iki šiolei tylios stoties užkaborius pripildo mano ir merginos balsai. Paskui mudu daugiau nesikalbame. Vėliau mergina užmiega ant medinio iki blizgesio nutrinto suolo, o aš sergiu jos neramų miegą. Staiga, nepraverdama akių, ji sako man: „Noriu valgyti.“ Aš lėtai atsikeliu ir einu per plačią, šaltą gatvę, nes prisimenu, kad netoliese mačiau blausiai apšviestus kažkokio restorano langus. Barmenas pasiūlo merginai karštos kavos kartoniniame indelyje. Paaiškinu kitapus baro stovinčiam graikui: „Mergina ten, stotyje, nežinau, kurlink ji vyksta, bet kiaurą naktį laukė autobuso ir dabar nori valgyti…“ Tuomet graikas pasiteirauja: „Kodėl tu nevažiuoji drauge su ja?“ Aš atsakau, jog dar negalvojau apie šitai, bet norėčiau keliauti kartu. Jis pripila balto kartono puodelį kavos ir paduoda man. „Nunešk jai ir, dar prieš atsibundant, pasakyk, kad vyksti drauge.“ Padarau, kas liepta, ir, kol mergina gurkšnoja kavą, mąstau apie tai, ką pasiūlė graikas. Kuomet atrieda autobusai, pakylame ir išėję skaitome užrašus ant jų, iki randame tokį, kuris atitinka vietovės pavadinimą ant bilieto. Grįžtu į restoraną ir pranešu graikui, kad mergina išvažiavo. Tasai pareiškia: „Ji turi grįžti.“ Pereinu gatvę, kurioje susikaupęs viso pasaulio šaltis, susirenku žurnalus ir sėduosi į paskutinį autobusą.

Nuo tada leidausi klajoti iš vienos stoties į kitą, kamuojamas jau prieš kelias savaites užplūdusio nuovargio. Galiausiai pakliuvau šio miestelio stotin ir atsidūriau ant suolo kartu su savo laikraščiais bei žurnalais. Kai jau pažįstamas seno žmogaus balsas, skelbiantis autobusų išvykimą ir atvykimą, pranešė lauktą pavadinimą, mūsų jau buvo susirinkę daugiau. Visi sulipome į vieną autobusą. Dabar laukiame šiame bare. Čia yra ir kitų žmonių, jie taipogi laukia. Mus glaudžiai sieja tas dalykas, jog visi žinome, kad laukiame, nors šiaip vienas kito nepažįstame ir niekados nesikalbame. Mes tiktai sykiais tarstelime greta sėdinčiam kokį žodį. O neseniai atsirado šitas žmogus, jis įniko šnekėti be perstojo, porinti apie tokius dalykus, apie kokius net neužsiminėme. Mes jau gerai žinome, kad jisai nesiliaus tauškęs, kad rytoj vėl ateis ir vėl poringaus, kad lankysis čionai kas vakarą. Tačiau mus ištisai kamuos baimė, nuolatos bijosim, kad nesutrikdytų mūsų, kai ant nuo stiklinių šlapio baro briauna statom monetas. Bijosim, kad tik nepradėtų ko klausinėti, kai žaisdami leisimės pirštais braukyti šlapius ratilus, paliekamus šaltų stiklų.

Gerai žinau, kad jis vogčia dirsčioja į mus, vildamasis, jog atsigręšime jo pusėn, o tuomet jam atsiras nauja proga prabilti. Tačiau mes bijome, tiesiog neturime kada pažvelgti, nes mūsų akys įsmeigtos į priešais stovinčias stiklines. Juoba kad net negirdėtume jo, kadangi kažkas jau įmetė monetą į automatinį patefoną, todėl dabar mūsų ausys užgultos muzikos garsų. Kai norime bent kiek prasiblaškyti, stebeilijamės, kaip mėlynas ruonis laiko, iškėlęs ant snukio, mėlynais ir raudonais dryžiais išmargintą kamuolį, – kaip vadinasi tasai ruonis? – kvaily, ar nematai, kad užrašyta: „Castairs“, – bet juk tatai ne ruonio, o viskio pavadinimas, čia skirtingi dalykai; aš visuomet troškau išvysti gyvą ruonį, vasarą eime pažiūrėti kokią popietę, ne, manęs jie jau nedomina, be to, tikri ruoniai ne tokie gražūs kaip šis mėlynas ruonis, gal tie ruoniai irgi sugebės išlaikyti ant snukio raudoną kamuolį? Nunešim jiems kelis, nunešim baltų ir raudonų kamuolių, nunešim pačių balčiausių ir pačių raudoniausių kokių tik gausime, nunešim kamuolių ir pametėsim juos ruoniams, taip, gal iš tiesų pavyks, kurią nors vasaros popietę nukaksim pasižiūrėti ruonių, o paskui trauksim į kiną, man patinka kinas, labai norėčiau pamatyti filmą „Raganosiai“, taip pat norėčiau dar sykį pažiūrėti filmą, kuriame pučiami muilo burbulai, kur Susana Peters, besinešiojanti vadovėlius, surištus žaliu dirželiu, dar visai mergaitė, – buvo metas, kai spėdavom pamatyti visus naujus filmus, – tuo laikotarpiu, kai dar neturima didelių planų, kai nieko nelaukiama; reikia tik patogiai įsitaisyti prietemoj skendinčioje kino teatro salėje ir pagyventi filmo pasiūlytomis svajonėmis, juk kadaise kasdien bėgdavau į kiną pagyventi tomis svajonėmis. Galop liovėmės mintiję tokius niekus ir įnikome žaisti monetomis. Netgi užmiršome mus kamavusį nerimastingą laukimą. Nepastebėjome, kada ji įžengė, kada pakėlėme galvas, idant užsisakytume dar po gurkšnelį, pamatėme, kad ji stebi mus. Ją išvydome visi, tačiau kai kurie tuoj nusuko akis, tik aš įsistebeilijau į merginą. Kada atsikėliau iš savo vietos, ant briaunų sustatytos monetos iškart šoko riedėti. Tariau jai: „Aš laukiau tavęs, Madlena.“ Paskui pridūriau: „Nuo šiol tu kas vakarą ateisi čionai.“ Neatitraukdama nuo manęs akių, mergina linktelėjo galvą. Kai išėjome laukan, ji pareiškė: „Daugiau tau manęs nebereikia. Dabar leisk man eiti.“ Aš paėmiau jos ranką ir stipriai suspaudžiau. Kol žingsniavome per gatvę, visą laiką matėme Madleną pro baro spintelės stiklus, jau nuo seno laukusius jos.

 

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

Versta iš: „Cuentos colombianos“. Bogota, Colombia: Alfaguara, 2014.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *