Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ V dalis

Algimantas Mikuta. Mildos Kiaušaitės fotografija

Pasitaiko, jog apima smalsumas, kokios gi mintys sukasi rašytojo galvoje? Jei tas rašytojas – Algimantas Mikuta, jums bus atsakyta!* Šįsyk poetas apmąsto vadovų rotacijos niuansus, angelų ir velnių įvaizdžius, nepritaria cirko sumenkinimui iki politinės klounados, domisi regioninės spaudos ypatumais, pastebi prancūzų kalbos svarbos Lietuvos kultūrininkams slinktis, mėgina suprasti, prieš ką gi maištauja hipsteriai ir atskleidžia meno pranašumą prieš religijas.

 

Algimantas Mikuta

 

TOPTELĖJO GALVON…

(iš naujo sąsiuvinio)

 

*

Natūralias bendruomenės elgesio formas ėmė keisti priverstinės. Viena iš jų yra rotacija. Toji forma atėjo pas mus iš nepasitenkinimo, net pasipiktinimo užsisėdėjusiais savo postuose vadovais, kuris buvo būdingas sovietiniams laikams. Bijota, kad tai gali tęstis, todėl nutarta įvesti taisyklę – vadovų pareigos valstybės įstaigose privalo būti rotuojamos. Laiku pakeisti aukščiausius valstybės vadovus yra būtina, matome, kas nutinka, kai jie nukaršta aukštose kėdėse. Tačiau tai jau yra valstybių įstatymuose, tik jų reikia griežtai laikytis, nesileisti į visokius žaidimus, kaip, tarkime, paskutiniu metu Rusijoje, kur prezidentas kaitaliojasi vietomis su premjeru. Pas mus kol kas konstitucijos laikomasi ir šaipomasi iš kaimyninės Baltarusijos, kur prezidentas nesikeičia trečią dešimtmetį. Nors, tiesą sakant, jis nėra iškaršęs, bet apimtas stagnacijos, nepripažįsta kitų nuomonių. Lietuvoje visų pastebimas neigiamas bruožas – per dažnai ir per greitai keičiasi ministrai. Rotacijos taisyklė čia niekuo dėta, šitaip tvarkosi politinė karuselė, priklausoma nuo rinkimų, nuo daugumos naujai išrinktame Seime. Naujas Seimas kas porą metų pakeičia ministrą ne todėl, kad ankstesnis – netikęs, užsisėdėjęs, neišmanantis savo srities, o todėl, kad buvo iš kitos partijos, nelojalus išrinktiesiems. Galva keičiama kogalviais. Visuomenė plika akimi pastebi, kad į profesionalo, veiklaus ir išmintingo asmens vietą pasodinamas lojalus plepys arba žioplys, kuriam, anot žurnalistų pajuokos, reikia vienerių metų, idant susipažintų su jam tekusia ministerija. Čia, žinoma, veikia politinės rotacijos principas, bet pati taisyklė prisimenama ir naudojama kitais atvejais – kai norima pakeisti valstybinių įstaigų vadovus, dirbančius ne vienerius metus. Čia vėlgi būna visko, – juk ne kiekvienas gali būti mokyklos, muziejaus, teatro, bibliotekos, ligoninės, instituto direktoriumi. Žinoma, blogai, kai žmogus pats nesusipranta nusenęs ir pavargęs, neišeina ilsėtis arba susirasti lengvesnį darbą pagal amžių. Bet dar blogiau, kai rotacija vykdoma tik dėl privalomos taisyklės, dėl ūmai prisiminto komandinio vajaus. Staiga pamatai, kad per mėnesį visi senieji direktoriai grubiausiu primityviu būdu išvaromi ir įstaiga puolama ieškoti naujo vadovo. Todėl aš ir sakau, kad pats rotacijos principas yra geras dalykas, – taip atsinaujinama, atjaunėjama, bet rotacijos pavertimas biurokratine priverstine taisykle nėra humaniškas reiškinys. Kaip ir geri ministrai, taip ir išmanūs mokyklų, teatrų direktoriai negali pernelyg dažnai keistis. Pagaliau tie dalykai turėtų priklausyti nuo įstaigų, kurioms jie vadovauja, kolektyvo, ne vien nuo departamento, Vilniaus valdžios. Kolektyvas kaip lakmuso popierėlis, – arba gerbia ir klauso savo vadovo, arba niekina ir šaiposi iš jo. Talentingiems menininkams, mokslininkams jokia rotacija neturėtų grėsti. Jei nesusidoroji su savo firma, savomis užduotimis, keliauk neatsigręždamas, jei dirbi puikiai, pavydėtinai, dirbk nors ligi smerčio. Taisyklė, mano galva, įvesta todėl, kad nėra aiškių kriterijų, – ne vienam pavargėliui gali atrodyti, kad jis dar – lenktynių žirgas.

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

*

Apie angelus ir velnius. Per šimtmečius kažkaip nepasikeitė šie visiems žinomi gėrio ir blogio simboliai. Išmoningi kūrėjai nepasiūlė jiems konkurencingo pakaitalo. Gal ir siūlė, bet niekas neprigijo, todėl ligi šiol ne tik konservatyvioje religijoje, bet netgi modernioje poezijoje, teatre ir kituose menuose tebenaudojami šitie simboliai. Angelai ir velniai užplūsta kūrybą ir gyvenimą bangomis. Velnias, beje, lietuviškoje sąmonėje jau egzistavo pagonybės laikais, tik, anot folkloristų, turėjo ir kitokias, nei vien kenkėjo, niekšelio konotacijas. Jis kartais elgdavosi kaip koks Robinas Hudas arba Tadas Blinda, bausdavo nedorėlius ir gelbėdavo varguolius. Tuo jis skyrėsi nuo šėtono, kuris pas mus atkeliavo su krikščionybe ir judaizmu. Šėtonas jau buvo absoliutus blogis, nežinantis pasigailėjimo. Nesikeičia per amžius ir šių personažų vizualinė forma. Angelas kaip atėjo per bažnyčias mažo vaikelio su sparneliais forma, taip ir liko. Baltaplaukio kūdikėlio ir baltasparnio balandžio hibridas. Nors mene jis paprastai būna tiek belytis, tiek beformis, nematomas. Praskrido angelas, nusinešė negandas. O štai velnias būtinai turi realų kūną, nors ir jis ne itin keičiasi, yra surankiotas iš žmogaus ir gyvulėlių dalių. Vaikystėje velnias man asocijavosi su žmogbeždžione – gauruotas, uodeguotas, galingas. Vėliau, susipažinus su pasakų pinčiuku, velnias virto elgetaujančiu plėšikėliu. Kitaip tariant, blogis pasidarė ne toks pavojingas, netgi juokingas. Tikriausiai tai rodo visuotinę mąstymo pažangą – suvaikėjęs gėris ir kvailiojantis blogis. Tačiau atsisakyti šių personažų, kaip ir rečiau bevartojamų rojaus ir pragaro, neišeina. Be mistikos žmonių gyvenimas būtų bespalvis, bejausmis, bevertis, o mistika reikalauja savų atpažįstamų veikėjų. Nėra kuo pakeisti šėliojančio, pelkes deginančio velnio, nėra kaip paaiškinti nejučia užplūstančio gėrio, vien tik kaip praskridusio angelo sparnų šiugždesiu.

 

*

Dažnai kokį nors palyginimą pasakai rimčiau nesusimastęs. Tikras cirkas – paplito smagi vertinanti frazė, kalbant apie visokias politines akcijas, susigalvotus renginius, nenatūralius judėjimus. Kažkaip nutiko, kad ši profesionali meno sritis tapo nerimto reiškinio analogu, tarsi cirkas būtų vien parodija ir klounada. Pats save pagauni, kad kalbi apie cirką nepagarbiai. O juk kažkada juo žavėjaisi, ypač artistais, sugebančiais pademonstruoti didelės jėgos ir neišpasakyto miklumo reikalaujančius numerius. Argi juos galima lyginti su nusišnekančiais politikais ir valdininkais, plepančiais nesąmones? Klounada – tai tik spektaklį užpildanti pertraukėlė. Kaip jaunų mergužėlių šokiai per krepšinio varžybų pertraukėles, amortizuojantys aršią rungtynių įtampą. Gimęs Romos laikais kaip gladiatorių kovos vieta, cirkas amžiams bėgant pergyveno permainingą istoriją, buvo ne kartą išstumtas į gatvę ir vėl gražintas į teatrus ir specialiai jam pastatytus rūmus su griežtus reikalavimus atitinkančiais maniežais. Mano supratimu, tiek baletas, tiek cirko akrobatika remiasi tuo pačiu – ypatingu fiziniu pasirengimu, tačiau baletas ilgainiui tapo aristokratų menu, o cirkas – paprastos liaudies mėgiama pramoga. Jokių moksliškai paaiškinamų priežasčių tam nėra. Stačiai Prancūzijos karaliai labiau mėgo baletą, įsileisdavo jį į savo rūmus, o cirkas linksmindavo žmones gatvėje. Beje, ir vėl tik taip sakoma – linksmino, cirko vaidinimai užtraukdavo dvasią, keldavo baimę ir žavesį, o numeriai su tigrais šiurpindavo. Todėl apie cirką reikėtų kalbėti pagarbiai. O kinų cirkas – Šaolino mokykla – tai jau nacionalinė vertybė, kurios kitos tautos nesugeba pakartoti. Kinų cirko gastrolės visame pasaulyje itin laukiamos. Beje, apie tuos pačius abejotinus realybės epizodus pasakoma ir kitaip – tikras teatras. Publikos sąmonė didesnio skirtumo tarp cirko ir teatro neįžiūri – nenatūralu, suvaidinta, apgaulinga. Per kasdienę rutiną pamirštama, kad cirko prestižą kadaise kėlė didieji dailininkai, piešę akrobatus ir ekvilibristus (Breigelis, Šagalas, Goja, Pikaso). Jų drobėse cirko artistai niekada neatrodė pašaipiai. Kaip ir garsiosios Dega balerinos.

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

*

Regioninės spaudos ypatumai. Maniau, kad tokia rajono laikraščių situacija yra tik mano gimtinėje, bet, pasirodo, daugelyje rajonų. Šalia senųjų tradicinių laikraščių imama leisti kokį nors kitą, opozicinį. Būna visaip, – jei oficiozas tarnauja rajono valdžiai, jai pataikauja, tai įsisteigia toks, kuris valdžią kritikuoja. Dažnai tai priklauso nuo mero, kurio nebeišrenka. Tai jis, jei gali, jei turi rėmėjų arba pinigų, įkuria naują leidinį, kuris peikia naują valdžią ir dėsto savo nuomonę. Paprastai keli laikraščiai viename rajone reiškia ambicijų kovą. Jei respublikiniai dienraščiai ir savaitraščiai akivaizdžiai netarnauja niekam, tik vienus užjaučia, o kitus negailestingai peikia arba kai kurių, tarkime, asmenų ir partijų, stengiasi nematyti, tai rajoniniai tokių subtilybių nežino. Jie vadovauja stovykloms. Laisva mintis juose neįmanoma. Bjauriausias dalykas, kad valdžiai atsidavę leidiniai stengiasi visokiais būdais išguiti priešininkus, tarkime, pasitelkdami rekomendacijas uždraudžia bibliotekoms ir valstybinėms įstaigoms prenumeruoti priešišką jai spaudą. Opozicionierius gelbsti tik tai, jei jie savoj stovykloj turi turtingų verslininkų, galinčių apmokėti spausdinimo išlaidas ir samdyti kvalifikuotus žurnalistus, nes mėgėjai, kad ir kokie teisūs būtų, greitai leidinį nuvaro į dugną. Kiekviename rajone labai svarbu prenumerata ir skelbimų kiekis, už juos kaunasi visi, taigi redakcijoms būtini geri menedžeriai, mokantys surinkti iš rajono publikos lėšas. Niekur nėra tiek sveikinimų su gimtadieniu ir tiek skelbimų apie parduodamus gyvulius, kiek regioninėje spaudoje. Daugelis tik dėl to ją prenumeruoja ir skaito.

 

*

Užėjęs į rašytnamio kavinę dailininkas Augustinas Savickas, žinoma, šiek tiek pakaušęs, ėmė kalbinti už stalų sėdinčius kavinės žmones prancūziškai. Šie su kvaila šypsenėle žiūrėjo į jį ir nieko neatsakė. Pakalbinęs kelių stalų lankytojus, numojo ranka ir apmaudžiai pareiškė: „Ko verti tie dabartiniai rašytojai. Niekas nemoka prancūziškai.“ Šventa tiesa, ypač turint omeny, kad Savicko kartos inteligentai – rašytojai, teatralai, dailininkai – prancūzų kalbą mokėjo, daugelis jos pramoko Prancūzijoje, net daug vėliau Kaune man teko ne vieną tokį frankofoną sutikti: Drazdauską, Šiugždinį, Viskantą. Įdomus bruožas, – jie itin tuo didžiavosi. Šitą epizodą prisiminiau, skaitydamas vaikystės draugo Teisučio pasakojimus apie savo gyvenimo nuotykius. Baigęs Salantų vidurinę mokyklą, kur visais laikais buvo dėstoma prancūzų kalba (nežinau, kiek tokių provincijos mokyklų Lietuvoje yra, bet, man regis, jas galima suskaičiuoti ant pirštų), jis pasirinko tą kalbą studijuoti Maskvos universitete. Kaip būna gana dažnai, tokių specialistų Lietuvai neprireikė, ir jis buvo išsiųstas vertėjauti į prancūzakalbes Afrikos šalis, kuriose Rusija turėjo savų politinių ar ekonominių interesų. Rusai tada diktavo tvarką, bet niekas nuo tų laikų nepasikeitė ir nepriklausomoj Lietuvoj. Nors oficialiai kuriasi frankofonų klubai, bet jokio vaidmens toji kalba nevaidina. Netgi atvirkščiai, – įsigalėjusi pasaulyje anglistika ją baigia išstumti net iš meno sferos, – vis rečiau rodomi prancūziški filmai, verčiamos prancūzų autorių knygos, nors, šnekant objektyviau, amerikoniškam menui iki Prancūzijos skonio ir standartų gana toli.

Mildos Kiaušaitės fotografija

*

Šiandien jaunųjų mada yra imituoti skurdą. Taip buvo kažkokio įžvalgaus žmogaus pasakyta. Gryna teisybė, aš iš to jau esu šaipęsis. Nes tai nelogiška – savanoriškai rinktis tai, ko visada vengiama. Na gerai, galai nematė, bet kaip, kodėl ir kada tai prasidėjo. Matyt, madų istorikai galėtų atsakyti kvalifikuotai, gal netgi seniau, nei apima mūsų kartos natūralus žvilgsnis, bet man atrodo, kad tasai skurdo imitavimas išsirito iš hipių elgesio ir nusistatymo nekreipti dėmesio į aprangą ir išvaizdą. Kitaip tariant, tai prasidėjo septintajame dešimtmetyje. Svarbiausia, tai buvo protestas prieš vartotojišką gyvenimo būdą, ėmusį vyrauti Vakarų pasaulyje. Nepaisyti masiškai plintančių madų žurnalų, parodų, dizainerių patarimų, siuvimo ir projektavimo pastangų įsiūlyti visiems savo modelius ir, žinoma, iš to pelnytis. Taigi jaunuoliai, ypač Amerikoje bei Prancūzijoje, savo elgesiu ir žodžiu pareiškė, kad jiems į visas tas pastangas nusispjauti. Jie traukė iš šeimyninių spintų visokias drapanas, nesikirpo, nesišukavo, augino barzdas ir plaukus, drąsesnieji išėjo iš namų, nenorėdami klausytis vyresniųjų priekaištų, netgi kūrė hipių gyvenvietes ne tik savo šalyse, bet ir Azijoje, Indijoje, kur klesti skurdas ir jų išvaizda nieko nestebino. Jie kūrė savus papročius, savo meną, muziką. Tasai judėjimas tęsėsi kokius tris dešimtmečius, užkabindamas net ir materialiai varganas šalis, tarkime, Lietuvą. Manau, kad šiuolaikinis skurdo imitavimas, remiamas jau didžiųjų industrijos gigantų, yra kur kas kitoks. Pirmiausia reikia pasakyti, kad stilius, remiamas  pelno siekiančių įmonių, nėra joks protestas. Prieš ką tu protestuoji, jei suplyšusius džinsus gali nusipirkti prabangos parduotuvėje, o visokiomis šlepetėmis ir gremėzdiškais kareiviškais batais užverstos visos krautuvės? Man regis, dabartinis jaunimas tik nostalgiškai demonstruoja, kad palaiko kažkada protestavusius hipius, jais didžiuojasi. Dabar protestas, mano nuomone, išreiškiamas kitaip – tatuiruotėmis. Kai pasaulyje egzistuoja begalė draudimų, jaunieji tarsi šiaudo griebiasi tatuiruočių. Vadovaujasi principu: mano kūnas – ką noriu, tą ant jo piešiu. Bet griežtai organizuota visuomenė ir čia ima drausminti, girdėjau, kad daug kur tatuiruotų žmonių nepriima ne tik į valstybės tarnybas, bet ir daugelį privačių įmonių, teikiančių paslaugas: ligonines, viešbučius, mokyklas. Taigi, kažkokio protesto, nenoro paklusti tradicijoms čia esama. Aišku, logiškai žiūrint, tai menkai dera: suplyšę džinsai ir įmantrios spalvotos tatuiruotės. Sakykit, ką norit, kitaip nei mada tokių dalykų nepavadinsi. Ne tik skurdo, bet ir protesto imitavimas.

 

*

Mitai, žinia, egzistuoja nuo Antikos laikų, bent jau žinomi, tie, kurie įkūnyti meno kūriniuose – literatūroje, skulptūroje. Žmonija įprato grožėtis jų veikėjais, siužetais ir paprastai nebežino arba nekreipia dėmesio į mitų pragmatinį vaidmenį, prigimtį – jie kurti ne vien dėl gražumo. Mitais visada norėta paaiškinti tuo metu sunkiai paaiškinamus reiškinius. Taip atsiradę argonautai, prometėjai, ikarai, odisėjai keliauja per laikus jau kaip įprastos bendrybės. Antikos mitai yra pasklidę bemaž po visą pasaulį. Tik Rytų kraštuose jie užleidžia pirmenybę budoms, višnoms bei kitiems mitiniams tų kraštų personažams ir Vedų istorijoms. Daugelis šalių turi savo tautinius mitus, netgi epą. Tarkime, estai – Kalevalą, kitos išsiverčia vien folklorinėm legendom, padavimais, tačiau visų jų užduotis ta pati – gražiai įsimenančiai paaiškinti nepaaiškinamus reiškinius bei faktus, pateisinti nemalonius gamtos ir istorijos įvykius, kartais net užmaskuoti tikrąsias priežastis. Lietuvoje, tarkime, taip kalbama apie deivės gintarą, išbarstytą jūroje (iš kur jis ten atsirado) arba apie Gedimino pilį (kodėl ji čia sumūryta). Amžiams bėgant daug įvykių ir reiškinių tapo moksliškai paaiškinami, todėl mitai išsilaikė kaip meno kūriniai, žavintys savo kūrybingumu ir nuolat eksploatuojami šiuolaikiniuose darbuose. Deja, pasaulyje netrūksta nepaaiškinamų (laikinai) dalykų, todėl legendos ir mitai tebeegzistuoja. Nekalbant apie tradicinius padavimus, jie dažnai įgauna itin madingą šiems laikams formą. Mitologija virsta sąmokslų teorija. Tik šių legendų objektai yra daug paprastesni, – tai ne visuotinės gamtos paslaptys, o nesuprantami socialiniai reiškiniai, politinės mįslės, keisčiausi techniniai atradimai. Štai toji teorija imasi aiškinti mobiliųjų telefonų pavojų gyvybei, lėktuvų paliktų dryžių danguje įtaką sveikatai, naujo elektroninio ryšio sąsajas su virusų epidemija, televizijos laidų ryšius su užsienio žvalgyba. O ką jau kalbėti apie visokius valdžios sprendimus. Sąmokslo teorija bemat šokasi paaiškinti, kam jie naudingi, o ką tik mulkina. Įdomiausia tai, kad toji naujoji mitologija visur įžiūri paslėptą melą, veidmainystę, sąmoningą smegenų plovimą. Priežastys, kurias siekia išaiškinti sąmokslo teorija, visados yra pagrįstos klasta. Dabartinių legendų tikslas – gražiai užmaskuoti melą. Rimčiau pagalvojus, jos mažai kuo skiriasi nuo Antikos, o visuotino dėmesio siekiančios korporacijos, tarkime, Holivudas, jomis pastoviai naudojasi, ne tik ekranizuodamos senuosius mitus, bet ir juos pratęsdamos, naudodamos fantastines istorijas tiems patiems tikslams. Antikos mitų principu dažniausiai kuriami  ir herojiški siužetai, ir dieviškų galių turintys veikėjai. Trumpai tariant, žmonija be pasakų neišgyvena. Suprantama, krikščioniška Evangelija su vienatiniu Dievu taip pat priklauso mitologijai ir tik iš dalies laikoma meno kūriniu. Taip yra todėl, kad joje siekiama paaiškinti, kaip atsirado pasaulis ir pirmieji žmonės, nes mokslas įtikinamai į tuos klausimus atsakyti nesugeba, o ir tarp pačių mokslininkų yra manančių, kad Dievas egzistuoja, nors įrodymų jie taip pat neturi. Graikų mitologijos, o ir visokie pagonių dievai juk atsakinėjo į tą patį klausimą, tik jų buvo daug, ir kiekvienas rūpinosi atskira gyvybės ir būties sritimi. Kaip atsiranda griaustinis ir žaibai, šiandien aišku, todėl ir mitai apie Jupiterį ir Perkūną iš religijos atkeliavo į menus. Stebėkis nesistebėjęs, bet menas prieš religijas išlošia.

 

*Taip pat skaitykite:

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ I dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ II dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ III dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ IV dalis

Vienas komentaras

  • Arvydas Juozaitis

    Algimantai,
    Jūs išvedėte į Kauno gatves HORACIJŲ DRAPAKĄ. Ir kuo gi jis ne velniūkštis?

    Beje, pasiskolinu – su Jūsų autorystės nuoroda, žinoma, – pasažą apie velnius.
    Bus II „Kauno saulės“ knygoje.

    Pagarbiai,

    Arvydas J.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *