Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ I dalis

Algimantas Mikuta. Mildos Kiaušaitės fotografija

Kai poetas Algimantas Mikuta išleido 640-ies puslapių dešimties metų (1996–2005) užrašus „Kompostas“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009), nustebino ir skaitytojus, ir kai kuriuos rašytojus – autorius žinomas kaip lyrikas ir geras rusų klasikų K. Paustovskio, M. Bulgakovo, B. Pasternako ir kt. vertėjas, jo paties proza buvo mažiau girdėta. O štai prisiminimai ir apmąstymai „Mėnulio peilis“ (Vilnius: Homo liber, 2016) jau sutikti kaip darbo tąsa, viliantis – tęsinys bus.

Paprašytas parodyti, kas stalčiuose, Algimantas ilgai nesibrangino, atsiuntė naujų pastebėjimų, pagalvojimų. Apimtis internetui didoka, tad skeliame pusiau, skelbiame pirmąją dalį.                                

 

 

Algimantas Mikuta

 

TOPTELĖJO GALVON… I

(Iš naujo sąsiuvinio)

 

Kas laukia Lietuvos dar po šimto metų? Šis klausimas, užduotas žiniasklaidos, iš naujo, ir mokykloje, labai gerai nusako dabartinės visuomenės būklę. Šiuo metu yra spėlionių laikai. Maždaug nujaučiu, kodėl jie tokiais pasidarė. Sovietmečiu klestėjo oficiali perspektyvos idėja, neleidžianti, tiesiog draudžianti abejoti, valstybinė ideologija optimistiškom spalvom piešė gyvenimo perspektyvas dešimtmečiui, dvidešimčiai metų, galėjo pasakyti net kaip bus po šimtmečio. Laisvamaniškai fantazijai  buvo palikti tik techninio pobūdžio vaizdiniai, – koks bus susisiekimas, kokie būstai, kokie miestai, kokie greičiai. Visa kita negalėjo nuklysti nuo oficialios džiugios perspektyvos. Iki dantų apsiginklavusioje valstybėje kalbėti apie visuotinį badą, susinaikinimą, išsigimimą nebuvo priimta. Tiesą sakant, ir šiandien pesimistinių burtų niekas nelaukia. Sakykime, nuolat kalbant apie nemalonią emigracijos problemą (R. Mikutavičius buvo toliaregis, prieš 30 metų, kai tik atsidarė sienos, perspėjo – „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“), jokio aiškaus atsakymo, kaip ją spręsti, nėra. Ji paliekama savieigai, mąstant, jog tokie dalykai pasaulyje susitvarko patys, o iš tikrųjų nujaučiant, kad konkretūs veiksmai yra pernelyg sunkūs, neįkandami mažai valstybei, o svarbiausia – reikalaujantys  atsižadėti valstybinio pasipūtimo, nepagarbos žmonėms. Juk niekas iki šiol neatsisakė pagrindinio biznieriško lozungo, jog kiekvienas Lietuvoje turi susigalvoti, kuo jam verstis ir pats to imtis. Jokio plano, kaip darbininkus paversti savininkais nebuvo ir nėra. Tik lozungai. Mano galva, moksliškai įrodžius, jog tik kas dešimtas žmogus yra linkęs būti verslininku, pelną nešančio turto savininku, tokio lozungo nedera garsiai skalambinti. Ypač kai tokiems žygiams priešinasi pati valstybės struktūra ir suvokimas. Juk į kiekvieną praturtėjusį žmogų pas mus žiūrima kaip į sukčių ir vagį. Ką minia skanduoja protesto mitinguose prie valstybės įstaigų? „Vagys! Vagys!“ Antra, vadai, nuolat skatinantys žmones imtis verslo, patys didžiausiom pastangom stengiasi neiškristi iš valstybės tarnybos. Vienintelė saugi ir patikima egzistencijos forma Lietuvoje tebėra valstybinė tarnyba, vieninteliai autoritetai tebėra tarnautojai, nors kai kurie ir menkai apmokami (policininkai, socialiniai darbuotojai, teisėjai, gydytojai). Todėl ir patys aktualiausi protinės veiklos užsiėmimai tapo spėlionės ir burtai. Kaip Lietuva atrodys po šimto metų? Taigi gyvename spėlionių pasaulyje. O tai nutiko prasidėjus dviejų pasaulio socialinių sistemų byrėjimui XX a. paskutiniame dešimtmetyje, kuris, deja, nesibaigė. Kažin ar daug kas šiandieninę Lietuvą būtų įsivaizdavę prieš 30 metų, netgi turint omenyje tuo metu veik neįmanomą sąlygą, jog Lietuva taps laisva ir nepriklausoma. O visa kita – socialinė atskirtis, emigracija, bedarbystė, savos valdžios pasipūtimas, išdraskytas nuskurdęs kaimas ir turtuolių kvartalai didmiesčiuose. Įspėdamas neišsivaikščioti R. Mikutavičius puikiai matė ir suprato grobuonišką žmogaus prigimtį ir tą aplinkybę, kad altruistu jis tampa tik saugiai apsirūpinęs, ir tai ne kiekvienas. O žiūrint iš aukščiau, tas veržimasis prie asmeninio gėrio ir turto juk ir yra pagrindinis pažangos variklis. Sotūs ilsisi ir pramogauja, o alkani stengiasi ką nors išrasti, kaip nors pasilengvinti savo likimą. Todėl pas mus ir keiksnojama emigracija, todėl tos nuolatinės spėlionės ir burtininkų antplūdis. Todėl ir nepasitikima visokiais pažadais iš tribūnų. Mano karta tų pažadų ir fantazijų jau yra tiek prisiklausiusi, jog niekada gyvenime tuščiais žodžiais nebepasitikės. Istorikų pokalbyje buvo aiškinama, kad Nepriklausomybės pradžioje lietuviams nesisekė, kadangi jie buvo tarybukai, norėjo gyventi visi vienodai gerai. Išeitų, kad tie, kurie visokiais suktais būdais prisigrobė turtų iš ardomų fabrikų ir kolūkių, tokie nebuvo, ir mes be reikalo juos ligi šiol smerkiame kaip žemgrobius ir kenkėjus. Tai kam tada visi specialūs finansinių tyrimų biurai, Seimo komisijos ir kitokie turtingųjų persekiojimo įrankiai? Teoriškai teigdami, jog viskas normalu, – kapitalizmas taip ir randasi realybėje, – kažkodėl nesusitaikome, kad vieni tapo turtuoliais, kiti vargetomis.

Mano knygelėje yra eilėraštis „Matanzas“. Tai iš kelionės po Kubą įspūdžių. Jis seniai sukosi man galvoje – geltonas cukrus panašus į nubyrėjusių klevų žiedus. Bet parašiau jį tik prieš penketą metų. Iš tos kelionės 1986 metais sukasi atminty dar keletas vaizdų, lyg ir prašosi užrašomi, bet neatsiranda tinkamos formos. Užrašyti bet kaip nenoriu, nenoriu ir kankinti tuos vaizdus ir temas, prigulęs prie popieriaus lapo. Viena iš jų – raudonais krabais nusėtas kelias Sant Jage per smarkią liūtį. Krabai ropojo iš jūros aukštu uolėtu skardžiu ir bėgo į miškelį, raudonai nukloję visą kelią. Liūtis buvo tokia smarki, jog kitą dieną mes negalėjome išskristi į Havaną, lėktuvai nedrįso kilti iš Sant Jago aerouosto. Mus gabeno autobusais į šiaurinę pakrantę, į Holgino miestą, iš kur ir išskridome. Dabar per TV ne kartą mačiau tuos raudonais krabais nuklotus kelius. Tada nebuvau to regėjęs, todėl vaizdas ir įsirėžė į atmintį. Kitas vaizdelis – šiaurinė Karibų jūros pakrantė, netoli Puerto Padres uosto. Pakrantė buvo skirta poilsiavimui, bet prieš porą metų prašniokštęs uraganas suniokojo tiltą į jūrą, geležinės jį laikančios sijos suraizgytos sumazgytos, o betoniniai blokai – tilto danga – išvartyti, užnešti vieni ant kitų. Šalia krantas nuklotas tarsi kokiu nors rusvai pilku asfaltu, pasirodo, tai suakmenėjęs druskos sluoksnis, raižantis basas pėdas. Jūra tenai tokia sūri, jog išlipus iš vandens kūnas akimirksniu saulėje pasidengia balta druska, todėl įrengti dušai nusiplauti po maudynių, bet dabar veikia tik vienas. Nors ankstesnio komforto ženklų dar likę. Pakrantės restoranėlyje mūsų grupei buvo paruošti pietūs. Kaip visuose Kubos bariukuose per pietus grojo kokių penkių muzikantų džiaziukas. Buvo patiekta rausva krabų sriuba, kurios dauguma suvalkiečių atsisakė. Aš suvalgiau, skonis neįprastas. Beje, tas restoranėlis veikia, kai ten apsilanko ekskursantai, iš anksto apie tai pranešę. Šalia nėra jokios gyvenvietės, tik sargo būdelė.

Keista, menininkų kavinės kasdienybę prasčiau atsimenu negu kokios „Tulpės“ nuotykius. Todėl ir bandau šį tą, kas galvoje dar likę, užrašyti. Gal taip yra nutikę todėl, kad kavinė veikė tame pačiame name, kur aš daug metų dirbau. Kavinė glaudėsi pirmame aukšte, o Rašytojų sąjungos Kauno skyrius antrame. Galėjai bet kurią minutę nusileisti apačion ir išgerti kavos. Toji artybė dažnai sukeldavo ir problemų, nemalonios buvo dvi: kai pažįstami ateidavo ir kviesdavo žemyn, nors turėdavai skubių neatidėliotinų darbų ir kai koks draugelis atbėgdavo skolintis pinigų, nes nebeįstengdavo sumokėti sąskaitos. O meno žmonės yra išradingi ir dažnai su efektais. Nuteikdavo, jog tai mažmožis, kurį bemat sutvarkys, bet kartais tos skolos taip ir nuplaukdavo. Ilgainiui tapo aišku, kam skolinti galima, o kam ne. Vienas dailininkėlis, paprašytas grąžinti seną skolą, taip ir pasakė: „Matei, kad aš pagėręs, tai kam skolinai. Tokių skolas aš užmirštu.“ Kuriais metais toji kavinė atsidarė, neprisimenu. Skyrius pastatytame, bet veikti nepradėjusiame Vatikano nunciate, o prie tarybų valdžios – vaikų darželyje, įsikūrė 1973 metais, persikėlęs iš gretimos Maironio gatvės, kur buvo laikinai įkurdintas naujo namo keturių kambarių bute. Beje, gatvė, kurioje planuotoje popiežiaus atstovo vietoje įsikūrė Menininkų namai, tada vadinosi Salomėjos Nėries vardu. Tik Atgimimo laikais, pradėjus dergti Nėrį, gatvei buvo grąžintas senasis šaulių vado Putvinskio vardas. Kol aš tenai dirbau, ji vadinosi Salomėjos Nėries gatve. Beje, iš visų detalių (patalpos nunciate, direktorius rašytojas, gatvės vardas) galima spręsti, kad rašytojų markė Kaune tada buvo aukšta. Tuoj pat atsirado ir pastato pagrindinis šeimininkas, direktoriumi buvo paskirtas šį pavasarį miręs Mykolas Karčiauskas. Nebegaliu pasakyti, ar kavinė įsteigta prie jo, ar vėliau, direktoriaujant Daliai Teišerskytei. Puikiai atsimenu, kad jai specialiai paruošė ir išremontavo patalpas, užsakė baldus ir pagal projektą galinę sieną atidavė dailės darbui; freską piešė Ričardas Vaitekūnas. Ganėtinai abstraktų kūrinį, oficialiai vadinamą „Ofelija išeina iš peizažo“, jis pats vadino „Ofelija eina nachui“. Po savo nupiešta freska  Ričardas mėgdavo pasėdėti. Prisimenu, kad jis užtraukdavo ten dirbusios griežtos bufetininkės Vaidos pyktį, atsinešdamas į  inteligentiškos kavinukės salytę, kur buvo vaišinamasi tik kava, konjaku ir pyragėliais, suvyniotą į laikraštį silkę ir butelį degtinės. Per keletą mėnesių nesugebėjusi įveikti šito dailininko įpročio, ji galiausiai pasidavė ir prašė, kad jis tą užkandą bent leistų supjaustyti ir pateikti ant lėkštutės, o arielką supilti į spalvotą grafinėlį. Šiandien man sunku suminėti bent apytikrę tos kavinės publiką. Berods, ten lankėsi daug dailininkų, nes tada dar nebuvo kavinės Parodų rūmuose. Ateidavo Antanas Martinaitis, Jablonskis, Čarna, Kalpokas, Žirgulis, užsukdavo muzikantai, kurie vienu metu namo rūsyje buvo įsitaisę repeticijų kambarį. Rečiau, bet pasirodydavo ir artistų, jie mat galėdavo pasisėdėti teatrų kavinukėse. Užeidavo ir visokiausių menams prijaučiančių kauniečių. Vienu metu, kai ten dirbo dailėtyrininkas Valaika, buvo sugalvoti netgi pažymėjimai, išduodami tik meno draugijų nariams, bet jokio efekto tai neturėjo. Kas norėjo, tas lankėsi, kai kas sėdėjo vos ne kasdien. Iš mūsų, rašytojų, draugijos, kavinukę buvo pamėgę Baltuškevičius, Patackas, Skablauskaitė, žodžiu, tie, kurie niekur netarnavo ir turėjo laiko pasisėdėjimams. Kiti tik užbėgdavo, išmesdavo taurelę, puodelį kavos ir skubėdavo į tarnybas. Iš žurnalistų pasirodydavo tik laisvieji, tokie kaip Juršė. Kitaip tariant, per kavinę  perėjo gana marga meno žmonių minia. Vieni atmintyje įstrigo savo įpročiais, keistais poelgiais, kiti liko nepastebėti. Paskui maždaug devyniasdešimtaisiais metais, kuomet aš tą darbovietę apleidau, girdėjau, ją perėmęs jaunimas joje gerokai siautėjo, o naujojo amžiaus pradžioje ji buvo uždaryta. Biznis menkas, o triukšmo daug. Sudie, Ofelija. Tiesa, freskos jaunesnieji kavinės lankytojai net neprisimena. Po kokio dešimtmečio per remontą ji uždengta drapiruote, o visa kavinė pasidarė tamsiai raudona, atsiradusios minkštos kėdės buvo apmuštos bordo spalvos audiniu, tuo pačiu audiniu uždengta ir siena su Ofelija, išeinančia iš peizažo. Su ja iš peizažo iškeliavo ir daugelis kavinės senbuvių, prie kurių  priskiriu ir save.

Pusę amžiaus stebėdamas publikos reakciją į nestandartinį menininkų elgesį, nestandartinę išvaizdą ir pats kažkiek virdamas šiame sultinyje, galiu atsakingai pasakyti, kad tasai dėmesys standarto nesilaikymui yra ganėtinai perdėtas. Galėjai kažkiek atleisti tokiems smerkimams buvusioje totalinėje visuomenėje, kuomet standartai buvo valstybiškai remiami ir skatinami, kuomet siekta visus suvienodinti, bet jie, deja, niekur nepražuvo demokratiniais laikais ir netgi savotiškai imti skatinti. Sąmoningai ar ne, šiuo metu dauguma menininkų iš to kuria savo išskirtinumą. Tiesiog dažnai kūrėjas toksai yra natūraliai, nėmaž nevaidindamas, tarkime, išsiblaškęs, nemėgstantis puošnių drabužių, nepaisantis jokių oficialumų, bet publika, nekreipdama dėmesio į jo kuriamus menus, išskiria jį tik dėl jo nestandartinio elgesio, išvaizdos, kalbos ir pan., suteikia tam privalumą, pirmenybę. Galiu paliudyti, kad daugelis kūrybinės profesijos žmonių nėra linkę sąmoningai kurti tuos įsimenančius paveikslus, o tiesiog natūraliai pakliūva į tokią padėtį, – vienas apauga plaukais kaip Marksas, kitas visą laiką švepluoja kaip girtas, trečias žmonos rengiamas spalvotais švarkais, dar kitas nekenčia kaklaraiščio. Jeigu jie nebūtų menininkai, mažai kas kreiptų į juos dėmesį, o dabar nutinka net atvirkščiai, – kažkas gatvėje pamato vyriuką su kasele ir spėlioja, kokios srities jis menininkas, nors anas paprasčiausiai  vairuoja troleibusą. Man regis, ilgametė mano patirtis sako, kad toks meno žmonių nestandartiškumas yra gerbtinas vien dėl to, kad jie net ujami, pašiepiami atsisako skustis barzdas, nešioti kaklaryšius, blizginti batus ar šukuoti sutaršytas ševeliūras. Tai jie daro ne vien dėl to, kad išsiskirtų iš būrio, bet ir dėl to, kad daug kam norisi juos nukirpti pagal vieną liniuotę, pagal šabloną, idant jie niekuo neišsiskirtų kareiviškoje rikiuotėje. Jie tam tiesiog priešinasi, dažnai nesąmoningai, nes pirmiausi to reikalauja jų profesija. Svarbiausia juk ne riesti Pikaso ūsai, o sukabinėti kaip blynai jo laikrodžiai. Kasdieninėje situacijoje meno kūriniai, paveikslai, knygos, spektakliai tiesiog nefigūruoja, niekas jų neprisimena arba net nežino. Svarbiausia, skrybėlė arba tiubeteika. O ką daryti tam, kuris yra pusplikis, akiniuotas ir neiškalbus, o muziką kuria puikią? Pagal naujausią madą, norėdamas išsiskirti bei išgarsėti, jis privalo kirkinti mergas, ypač koleges, bendradarbes. Nebeužtenka ūsų ir barzdos, reikia pagarsėti kaip seksomanui, merginų prievartautojui. Kaip sakydavo mano prietelius, gyventi su lozungu – kriušau ir skambinau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *