Alfas Pakėnas. „Viktorija Kumpikevičiūtė. Sugrįžtanti į poezijos lauką“

Viktorija Kumpikevičiūtė

„Mažutė Salomėja“ – taip poetę Viktoriją Kumpikevičiūtę pavadino lituanistas Viktoras Alekna. Nors per gyvenimą šioji išleido vos vieną poezijos rinkinį, tačiau buvo pastebėta nūdienos klasikų. Galbūt iš tiesų ji – pati Antano Vaičiulaičio Valentina…

 

Buvo 1975-ųjų rugpjūčio pabaiga, jau po Žolinės. Geltonos stirtos laukuose – pirmosios rudens pranašės, dvelkiančios šviesiu išeinančios vasaros liūdesiu. Atvykau dirbti į  Juodiškių aštuonmetę mokyklą Širvintų rajone. Ten pakeičiau į pensiją išėjusį lituanistą, buvusį tremtinį Viktorą Alekną. Tuo metu jis rašė biografinę apysaką apie Salomėją Nėrį. Vėliau tapo žinomu poetės gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoju. Užsimezgė nuoširdi draugystė. Šalia seno romantiško dvaro, kuriame buvo įsikūrusi mokykla, augo gražus pušynas, už jo mėlynavo ežeras.

Vaikščiojant pušyno takais, mokytojas, prieškario laikais dirbęs kultūros žurnale „Naujoji Romuva“ ir gerai žinojęs tų laikų literatūrą, papasakojo istoriją apie romantišką poetę Viktoriją Kumpikevičiūtę, kažkuo panašią į Salomėją Nėrį. „Mažutė Salomėja“ – taip ją vadino mokytojas. Keletą Viktorijos eilėraščių jau buvau skaitęs „Lietuvių poezijos“ (Vilnius: Vaga, 1969) pirmajame tome. O Viktoras davė pasiskaityti pirmąją ir vienintelę 1939 metais Šv. Kazimiero draugijos išleistą jos eilėraščių knygą „Vasara laukuos“. Buvo ją išsaugojęs per visas savo gyvenimo negandas.

Susižavėjau jaunatviškais, skaidriais, kvepiančiais pievom ir laukais eilėraščiais. Ir niekada nepagalvojau, kad kada nors susipažinsiu su poetės sūnumi Povilu Kalpoku, kad kartu dirbsime Maironio lietuvių literatūros muziejuje, daug kalbėsimės apie jo mamą, jos kūrybą, niekur nespausdintus eilėraščius. O svarbiausia – kad pasiryšime atgaivinti jos atminimą, išleisdami kūrybos rinktinę. Viktorija Kumpikevičiūtė paliko visą pluoštą niekur nespausdintų eilėraščių. Ji eilėraščius kūrė visą gyvenimą – ligi pat senatvės. Po ilgos tylos  ne vienam poezijos gerbėjui knyga taps gražiu atradimu – tikru poezijos stebuklu.

Tėviškė, gimtieji namai jos sieloje ir eilėraščiuose liko kaip mielas gamtos kampelis – su visom savo spalvom ir kvapais. Rugių laukai, parugės, visur pilna gėlių, žydinčių ramunių ir vosilkų aromato. Netoli tekėjo Venta, gaivinusi vasarų karštymečiais, apdainuota eilėraščiuose, regėta sapnuose. „Tėvų namai – dabar mano svajonių žemė: didelis sodas, už jo – žydinčios pievos. Myliu Ventos pakrantes, nes tai gražiausia upė pasaulyje… Tėvas įtaisė dviratį. Daug važinėdavau. Ir visi mano takeliai vinguriuodavo palei Ventą. Pro pat namus čiurleno Dubupis. Kiek vakarų ir naktų prie jo prarymota!“ – vėliau rašė Viktorija dienoraštyje.

Viktorija Kumpikevičiūtė. „Vasara laukuos“ /poezija/.             – Kaunas: Naujasis lankas, 2019. Sudarytojas Alfas Pakėnas

Šeima buvo didelė – 6 vaikai: trys broliai ir trys seserys. Viktorija augo tikra gražuolė – ir kūnu, ir dvasia. Tėvas Pranciškus buvo šviesuolis, dirbo dvare ūkvedžiu, vėliau įsigijo dirbtuvėlę, kurioje veldavo milą – vilnonę medžiagą. Motina Joana buvo gražiaveidė moteris, švelnaus būdo, apsiskaičiusi, viskuo besidominti.

Viktorija gimė 1918 m. vasario 6 d. Padarbų kaime, buvusiame Anapolio dvare (Mažeikių r.). Mažeikiuose baigusi gimnaziją, jau pagarsėjusi kaip poetė (pradėjo rašyti 14 metų), 1936-aisiais Kauno meno mokykloje ėmė studijuoti dailę, labai domėjosi skulptūra. Tačiau brangiausia jai buvo poezija. Toliau kūrė eilėraščius, spausdinosi žurnaluose „Moteris ir pasaulis“, „Naujoji Romuva“, laikraštyje „XX amžius“. 1937 m. „Naujojoje Romuvoje“ pasirodė vėliau išgarsėjęs ir tapęs populiaria daina jos eilėraštis „Šienapjūtė“:

 

Laukuose dobilas pavargęs,

Laukuose rasos tviska.

Medus ir meilė lapais varva –

Medus ir meilė – viskas.

 

Pamilo dobilas raudonas

Vėjavaikę ramunę, –

Ir meldžiasi į aukso dangų –

Lai vasara pabūnie!

 

Linguoja, šoka laibos smilgos

Ir šaukia kaip padūkę –

Paliki, vasara, mums meilę,

O vasara, pabūki!

 

Laukuose dobilas pavargęs,

Laukuose plienas tviska.

Mirtis ir meilė lapais varva –

Mirtis ir meilė – viskas.

 

Studijuodama Kaune pirmąkart pamatė Salomėją Nėrį, ši jai pasirodė keista ir romantiška, uždaro būdo. Juozo Ambrazevičiaus surengtame poezijos vakare Viktorija susipažino ir susidraugavo su rašytoju Antanu Vaičiulaičiu, kuris tada rašė romaną „Valentina“, duodavo merginai paskaityti rankraščių. Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje yra užsiminęs apie tai, kad V. Kumpikevičiūtė – šio romano herojės prototipas. Pati Kumpikevičiūtė to neneigė – yra prisipažinusi, kad su Vaičiulaičiu gražiai draugavo, tačiau Viktorijai kaip žmogus jis pasirodęs sausas ir neįdomus.

1937 m. Viktorija sujungė savo likimą su žinomu dailininku Rimtu Kalpoku – garsaus dailininko Petro Kalpoko sūnumi. Po metų jiems gimė sūnus Povilas, vėliau – dukra Silvija. 

1939 m. – dar vienas didelis džiaugsmas: poeto Bernardo Brazdžionio rūpesčiu buvo parengta ir išleistas pirmasis Viktorijos eilėraščių rinkinys „Vasara laukuos“. Jį lengvais ažūriniais piešiniais iliustravo R. Kalpokas. Nors apie knygą buvo parašytos septynios teigiamos recenzijos, kilę įvairių diskusijų, ji buvo paskutinė. Poetė ir vėliau kūrė eilėraščius, tačiau spausdintis neskubėjo. Gyvenimas pateikdavo vis naujų išbandymų – po šešerių metų išsiskyrė su vyru, sugrįžo gyventi į tėviškę. Netrukus Lietuvą aptemdė okupacijos ir karo negandų debesys. Poetės nuotaikos – slogios ir beviltiškos. Viktorija dienoraštyje svarsto: „Kam rašyti? Jeigu rašai, tai rašai savo išgyvenimus ir dedi į stalčių. Nes nieks nespausdins, ir pačiai nėra noro spausdintis. Atėjo tokie laikai….“ 

Viktorija Kumpikevičiūtė savo numylėtame vienkiemyje Guronių kaime Dzūkijos krašte, kur praleisdavo vasaras. 2004 m.

Atgavus Nepriklausomybę, poetė savo eilėraščių taip pat niekam nesiūlė. Nors kartais parašydavo – tai apie mylimus medžius, saulėlydžius, kuriuos mėgo, tai apie Nemuną, kurį matė pro savo darbo kambario langą, nes gyveno labai gražioje vietoje Kaune. Savo tylą teisino tuo, kad dabar yra tiek jaunų ir veiklių rašytojų, jog ji nematanti būtinybės publikuotis.

Ir štai skaitytojo rankose – kukli, bet graži Viktorijos Kumpikevičiūtės kūrybos rinktinė „Vasara laukuos“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2019). Ją sudaro pirmojoje knygoje spausdinti eilėraščiai ir visas pluoštas mažai kur arba visai nepublikuotų kūrinių. Rinktinė prikelia ir atgaivina talentingos poetės kūrybą, parodo ją visu grožiu ir pilnatve. Per visą gyvenimą rašyti eilėraščiai, iki jausmo gilumos ir skaidrumo iškentėta kūryba po daugelio metų sugrįžta į žmones. Ją įvertins skaitytojai, pasiilgę tikro poezijos dvelksmo, ateinančio iš mūsų tėviškių laukų, šienapjūčių kvapų – juk nieko nėra malonesnio ir romantiškesnio už džiūstančio šieno kvepėjimą.

 

Sudarytojas Alfas Pakėnas

 

Viktorija Kumpikevičiūtė

 

Iš nespausdintųjų

 

Kristus

 

Matau, kenti, o lūpos tarsi šypso,

Užmerktos akys ir skausmas kaktoje.

O neiškals iš marmuro ir neišlies iš gipso

Šito kentėjimo, kuris tarytum šypso.

 

Ir nėra jau kito, nėra kito vardo.

Ir nebus, o Viešpatie, nė vieno jau žmogaus

Su liūdna šypsena – lyg saulė nusileidžianti.

Nebus jau kito tokio šypsančio skausmingo veido.

 

 

Pardavimas

 

Parduodame Tave, gerasis Kristau,

Kaip judai – už varinį grašį.

Bet ar surasim laimę sidabre,

Ar varyje surasim?

 

Ir einame Tave pardavę, laimės nenupirkę

Drebėdami kaip lapai drebulės.

O varis, nuodėme didžia pavirtęs,

Grąžint Tavęs nebegalės.

 

Sugrįžtam pas Tave – parduotą,

Kasdienės duonos melsdami.

Bet vėl, žiūrėk, paslysti, vėl parduodi

Ir vėl maldaut imi.

 

Ir taip prekiaujame krauju švenčiausiu –

Kaip valkatos, kaip paskutiniai niekšai.

Bet Tu ir Judui klūpančiam atleidai

Ir pasiklydusių vis ieškai…

 

Parduodame Tave, gerasis Kristau,

Kaip judai – už varinį grašį.

Bet kas surado laimę sidabre?

Ir vary – jos nerasi!

 

1936 II 5

(gimimo dienos išvakarėse)

 

 

Adventas

 

Nekalbėkit, nedainuokit žemės meilės,

Kai lūpos meldžia – šventas, šventas, šventas…

Nuodėmėje klūpo ilgos dienų eilės,

Ašaromis virpa laukimas – Advento.

 

Neužmigdys širdies ultramarino akys.

Nuodėmės septynios laimės nenupirks.

Ir keliausi vienas niekam nepasakęs,

Jei dienos nuodėmingos naktimis pravirks.

 

Tik ateiki, Dieve, – nuodėmėje klūpau,

Lūpos bijo tarti Tavo vardą šventą.

Nuodėmės septynios laimės nenupirko –

Gal Atėjimas ją atneš – Adventas…

 

1935

 

 

Malda

 

Dar vakar, Viešpatie, suklupusi prie Tavo kojų

Aš savo skausmą tylų dalinau.

Klastingai laimei šiandien man nusišypsojus –

Pabėgau lyg vagis, pamiršus auką Tau.

 

Vakar – skausmai, šiandien – žieduota laimė.

Rytoj gal juokas pievomis nuplauks.

Pro ašaras kvatosis širdys, gėlės baltos,

Tik Dievas nukryžiuotas, aukos laukęs – nesulauks.

 

O Viešpatie, dar neseniai suklupusi prie Tavo kojų,

Tau savo skausmą gilų dalinau.

Dabar siela bejėgiu kūdikiu pravirko –

Pasaulyje palikus viską – ką beduosiu Tau?..

 

***

Viktorijos Kumpikevičiūtės knyga sudaro gana malonią staigmeną, nes jauti turįs reikalo su tikra poezija. Tegul toji poezija ir „neparbloškia“ savo gaivalingumu, tačiau ji palieka skaitytojo sieloje gana malonių įspūdžių. Tai ypač atžymėtina ir todėl, kad pastaruoju laiku pasirodęs visas spiečius vyresniųjų poečių kūrinių paliko įspūdžių, bet kiek blogesnės rūšies. Viktorija Kumpikevičiūtė nejudina savo eilėraščiuose titaniškų problemų, neliepsnoja erotiškomis aistromis, bet lyriškai apdainuoja žiogo mirtį, obelaitę, ramunėlę, karklus prie upės…

Vytautas Sirijos Gira, 1940 I 25, „Lietuvos aidas“

 

***

Tai gilios tylos, uždaryto savyje džiaugsmo, liūdesio eilėraščiai, parašyti grakščiai, skambiai, gražia forma. Nors tai pirmasis poetės rinkinėlis, tačiau ji jaučia žodį, moka jį valdyti, atrinkti – kas ir kur tinka. Ji ne tik neištęsia eilėraščio, bet dargi yra nepaprastai taupi žodžiams. Ir jos eilėraščiai – trumpučiai, dažnai dviejų trijų posmelių, tačiau jais viskas išsakyta, kas poetės širdyje slypėjo.

Danas Pumputis, 1940 II 5, „Lietuvos žinios“

 

Kam teko laimė skaityti Viktorijos Kumpikevičiūtės eilėraščių rinkinį „Vasara laukuos“, įsitikino, jog vos ne kiekvieną poetės eilėraštį galima dainuoti. Tą ir darė jauni dainininkai, nieko neatsiklausę, prisitaikę sau, net pakeisdami vieną kitą žodį, kad meiliau prie dvasios liptų… Nežinomi dainos keliai dainuotojų šaly.

Mykolas Karčiauskas, 1994 XI 15, „Diena“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *