Alfas Pakėnas. „Juozo Tumo-Vaižganto Maironica*“

*Taip Vaižgantas vadindavo savo rašinius apie Maironį

Ūkanotą Vėlinių dieną, pavakary nusileidžiu į Maironio kriptą. Šiandien Maironio gimtadienis, nors jį poetas kukliai paminėdavo spalio 21-ąją. Šią dieną pagal senąjį kalendorių – tikrasis mūsų mylimo Poeto gimtadienis. Kriptoje – nė vieno žmogaus, dega vienintelė žvakė. Užrašas: „Maironis 1862–1932“. Karstas užvožtas sunkia „amžinatvės plyta“. Tiek daug mylėjęs, supratęs moters grožį, kentėjęs, pavydėjęs… Gal iš tikro „neradęs laimės nei ramumo“, kaip pats rašė eilėraštyje „Poetui mirus“. Ryte išeidamas iš namų įsidėjau švarko kišenėn keletą žalių baziliko lapelių. Dabar kažkaip netyčia juos sutryniau ranka. Pakvipo. Man patinka baziliko kvapas. Pradėjo rastis žodžiai eilėraščiui: „Maironis gulintis kape prie Bazilikos, / Maironis, kvepiantis baziliku.“ Žinau, kad Poetas mėgo augalus, puoselėjo savo sodną. Ypač mylėjo obelis ir gėles – žemčiūgus, kurie, pasirodo, yra paprasčiausios visų lietuvaičių darželiuose auginamos ir salsvai kvepiančios nasturtos. Ir rūtas. Net savo plaukus trinkdavęs rūtų nuoviru. Ir pats buvo lyg augmuo, gal taip pasakytų Vaižgantas. Vieta jo kapui vieta galėjo būti parinkta kur nors tėviškėj, ant žalios kalvos. Kaip Vytauto Mačernio.

 

***

„Baigiame pergyventi Maironies dienas. Visi apie jį šneka. Kai kas ir rašo. Visi vienu balsu džiaugiasi. Pasidžiaugiau ir aš bent vienu Maironies raštu… Pasidžiaugiau bene pirmasis. Ir vis raginau kitus gyvu žodžiu ir raštais tai daryti. Pagaliau susilaukėme šiokios tokios literatūrėlės apie Maironį…“, – rašė Vaižgantas 1922 m. „Vilties“ kalėdiniame priede, rašinyje „Ko ieškome dainių veikaluose“. Maironiui ką tik buvo suėję 60, Vaižgantui – 53 metai.

Ir dabar, kai Maironiui sukanka 158-eri , mes vėl jį prisimename, atsiverčiame jo Raštų tomus. Tarsi darsyk, anot Vaižganto, „pergyvename Maironies dienas“. Tiktai ramiai ir tyliai – palinkę virš „Pavasario balsų“, virš jo poemų… Štai kaip kūryba išsaugo žmogų Amžinybei. Ir  koks gražus kūrybos žmogaus nuolatinis dvasinis prisikėlimas. Net praėjus 88-iems metams po mirties. Ar bereikia didesnio stebuklo?

Vaižgantas su Maironiu nebuvo nei dvasios draugai, nei bičiuliai, tačiau kartais susitikdavo: išeidavo pasivaikščioti panemune į Santaką, retkarčiais susieidavo Maironio sodne arba vienas kito namuose. Pasitaikydavo įvairių progų. Buvo jie buvo labai skirtingi. Tikrieji Maironio bičiuliai buvo vyskupas Kazimieras Paltarokas, kunigas Mykolas Vaitkus, Aleksandras Dambrauskas-Jakštas. Matyt, artimesni jam savo dvasia. Atsiminimuose apie Vaižgantą kai kurie amžininkai liudija, kad Maironis buvo tarsi jo priešingybė. Mokytoja Emilija Urniežiūtė savo atsiminimus apie Vaižgantą taip ir pavadino – „Priešingybė Maironiui“: „Prisimenu Vaižgantą dar Kauno universitete. Visur, kur tik jis pasisuka, ten studentai ratu apstoja, vaikštinėja su juo koridoriuje. Kam kokia bėda, tas ir lekia pas Tumą. Negirdėjau, kad jis būtų kam nors nepagelbėjęs, atsakęs ar nesupratęs.

Čia noriu truputį nukrypti ir kelis žodžius pasakyti apie Tumo priešingybę – Maironį: rūstus, išdidus, trokštąs pagarbos. Būdavo gražu žiūrėti – kai jie susitinka, tai vienas į kitą nė nežiūri. Tiesa, Tumas šyptelėdavo, o Maironis galvą tiesiog į sieną nusukdavo.“

Kitas atsiminimų autorius, mokytojas lituanistas Bronius Kiaunė, knygoje „Neužmirštamas Vaižgantas“ (2009) rašo: „Pirmą kartą Vaižganto vardą išgirdau 1916 metais, kai Krekenavoje apsigyveno Maironis. Mat mano tetulė, kaimo daraktorė Marijona, atvykusi į Krekenavos atlaidus iš Garšvių kaimo, esančio netoli Vadaktėlių, kur 1902–1905 metais kunigavo Vaižgantas, pasakodama apie Maironį maždaug taip palygino: Vaižgantas už Maironį ir daug gražesnis, ir daug judresnis bei gyvesnis, ir kartu daug paprastesnis. Kai jau ir Maironis, ir Vaižgantas man ne tik iš raštų, bet ir iš išvaizdos buvo gerai pažįstami, prisiminęs tetulės Marijonos palyginimą, padariau išvadą, kad ji neapsiriko.“

Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraščiuose pastebi, kad „Maironio mirtis tautoje nepadarė didelio įspūdžio. Jis pats, kaip žmogus, kaip asmuo, buvo tolimas ir gal net svetimas. Liaudis net nežinojo, kad jis tebebuvo gyvas. Kaip žmogus jis seniai buvo užmirštas. Užtat jo dainos, jo poezija vis labiau šaknijosi žmonėse ir gyveno už poetą. Gal dėl to ir jo mirtis praėjo beveik nepastebėta. Vaižganto mirtis, priešingai, sukrėtė visus. Jo raudojo maži ir dideli (rango prasme), savi ir svetimi (politine bei pasaulėžiūrine prasme), nes visi juto, kad mirė gyva legenda. Jo mirtis dezorientavo minią. Vaižgantas buvo minios (visuomenės) žmogus, jos žaislas, jos tarnas ir vergas, kaip jis pats ne kartą yra sakęs. Jį matė visur ir visi. Nedideliam atsistačiusios nepriklausomos Lietuvos pasaulėlyje jis buvo devynių amatų žmogus: kunigas, politikas, rašytojas ir, reikalui esant, savotiška tautos sąžinė ir balsas, šaukiantis tiesos.“

Tačiau yra ir kitokių paliudijimų. Vaižganto giminaitė, sesers Marijonos anūkė Joana Nakutytė, gyvenusi pas savo dėdę kunigą šešerius metus, prisimena, kad prieš Velykas, pas Vaižgantą bažnyčioje išklausę išpažinčių, susirinkdavo 12 garbingesnių dvasiškių, tarp jų visuomet būdavo prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Visi jie susiburdavo vadinamai „Juodajai vakarienei“. Su Vaižgantu sėsdavo prie stalo trylika juodomis sutanomis vilkinčių vyrų. Vaižgantas sėdėdavo viduryje, o šalia jo, pačioje garbingiausioje vietoje, būdavo sodinamas Maironis. Prisiminimų autorė Maironį vadina Vaižganto bičiuliu.

Kaip ten bebūtų – niekur neteko skaityti, kad šie du garsūs to meto žmonės būtų susipykę, negražiai atsiliepę vienas apie kitą. Kaip, pavyzdžiui, dažnai atsitikdavo Vaižgantui su Adomu Jakštu. Maironį ir Vaižgantą jungė didžiulis talentas ir meilė Lietuvai. Abu jie klojo ir tvirtino mūsų literatūros pamatus: vienas – poezijai, o kitas – prozai. Neteko skaityti ir apie tai, kad Maironis būtų kažką rašęs apie Vaižgantą – jo gyvenimą ar kūrybą. Žinau tik vienintelę Maironio dedikaciją Vaižgantui, užrašytą ant savo dar jaunystėje išleistos Lietuvos istorijos: „Garsiam Vaižgantui. Maironis“.

„Teologijos daktaras, Lietuvos universiteto Garbės profesorius, Žemaičių Katedros Bazilikos Kapitulos prelatas, archidiakonas, Žemaičių vyskupijos kurijos oficiolas, Žemaičių kunigų seminarijos rektorius, Mogiliovo katedros Garbės kanauninkas, lietuvių lyrikos korifėjus, taip ir toliau, taip ir toliau, kunigas Jonas Maironis-Mačiulis šių 1922 metų spalių mėnesio 21 dieną sukaks šešias dešimtis metų savo amžiaus, 38 metus literatūros darbo, 30 metų pedagogikos darbo, tame 13 metų rektoriavimo seminarijoje“, – šitaip Juozas Tumas-Vaižgantas, 1922 m. rudenį pradėjęs dirbti Kauno universitete, pristatė Maironį savo studentams. Visą rudens semestrą Vaižganto dėstytas lietuvių literatūros kursas buvo skirtas Maironio kūrybai ir asmenybei.

Vaižgantas pirmasis ir kaip niekas kitas giliai, nenuobodžiai, vaizdingai yra išnagrinėjęs ir studentams išdėstęs visą Maironio kūrybą – nuo poemos „Tarp skausmų į garbę“ iki „Pavasario balsų“. Pirmasis surinko ir paskelbė niekam nežinomų Maironio biografijos faktų. Gražiai ir vaizdžiai nušvietė Maironio vaikystę, jo tėvus – Aleksandrą Mačiulį ir Oną Mačiulienę. Sužinojęs, kad Kaune gyvena buvusi mažojo Jonuko auklė, jau 80 metų senutė ponia Ona Palkevičiūtė-Eidrigevičienė, apsilankė pas ją ir „sulasiojo“ kiek tik galima žinių apie būsimojo poeto vaikystę: „Ji gyvena pas savo dukterį Buivenienę Kaune savo namuose. Tai Mačiulių giminaitė ir pati artimoji kaimynė iš Pikčiūnų kaimo, Betygalos parapijos“, – rašo Vaižgantas apie Jonuko auklę, kuri buvo „ne tik Jono nešiotė, bet ir pirmoji jo lietuviškojo skaitymo mokytoja“. Ona Mačiulienė, atsidėjusi šeimininkė, savo vaikais ne per daug rūpinosi. Vienus buvo pavedusi auklėti Palkevičienei, o Jonuką – Onytei Palkevičiūtei. Geraširdės giminaitės ir auklėjo juos prisirišusios kaip prie savų. Ypač Ona Joniuką. Juodu niekur nesiskyrė“, – rašo Vaižgantas.

Niekur neminima, kada Vaižgantas pirmąkart susitiko su Maironiu. Tačiau iš Vaižganto dienoraščio, rašyto 1895 m. Mintaujoje (Latvijoje), pirmojoje jo darbo vietoje, paaiškėja, kada pirmą kartą susidūrė su Maironio kūryba: „Sykiu prarijau visą poemą, kaip praryji seilėse tirpstantį skanėsį, nors reikia jį čiulpti, ilgiau gardžiuoties. Ji tirpo nasruose, nepalikdama grauželių nei ašakų, kurių betgi būta poemoje gana. Ji veikė į jausmą kaip muzika. Dar į ją neįsiklausai, dar neatspėji, nesupranti, o jau ji, muzika, savo įtaką bus padariusi. Visa audra troškimų gimė galvoje ir širdyje. Kas siautė tada, bevaikščiojant ilgas valandas po kambarį, kokia krota rodėsi man tas svetimo šono butas, kokiuo ištrėminu – tasai netolimas, bet vis dėl to svetimokas kraštas, galėtų pasakyti tik tas, kurs mane buvo įdėjęs į Latvius ir kuriam tą pat dieną parašiau laišką apie nostalgiją, pasiilgimo darbo tarp savųjų.

Karšta tėvynės meilė žėri beveik iš kiekvieno puslapio; daugybė jausmų, išreikštų ne balaniškai, bet bukliai, gryna mūsų kalba; liūdnai, lig patoso iškiląs stilius gerai veikia į širdį, minkština ją ir graudina. To labai gana. Autorius pasiekė, ko norėjo…“

Taip Vaižgantas dienoraštyje perteikė įspūdį, kurį jam padarė pirmoji Maironio poema „Tarp skausmų į garbę“. Ją Maironis parašė beprofesoriaudamas Kauno kunigų seminarijoje ir išleido 1895 m., pasak Vaižganto, „pavadinęs ją „mylimiausiu savo kūdikiu“ ir įsitikinęs, jog bus sukūręs tobulą veikalą.“

 

Laukite tęsinio…