Alfas Pakėnas. „Bronius Radzevičius. Rašė sau, o parašė visam pasauliui“ (I)

Bronius Radzevičius pirmosios savo apsakymų knygos „Balsai iš tylos“ pasirodymo metu

Artėjant žymaus prozininko Broniaus Radzevičiaus 80-mečiui, Alfas Pakėnas atveria uždaro būdo kūrėjo artimiausiųjų prisiminimus.

 

Jis vaikščiojo lėtai, kalbėjo tyliu, žemu, įtaigiu balsu. Buvo vidutinio ūgio, kresnas, gražiai nuaugęs. Atrodė labai vyriškai – anaiptol ne grakščiai, bet drabužiai ant jo gulėjo dailiai. Buvo taisyklingų veido bruožų, šviesių plaukų, ir ypač gilus, šiltas jo mėlynų akių žvilgsnis. Labai mielas buvo visuomet korektiškas jo elgesys. Pažiūrėti jis buvo išdidus, nosies linija giežta, judesiai lėti, bet ryžtingi. Ką nors sakydamas, jis taip atvirai ir šiltai žiūrėdavo į akis, jog iš karto užplūsdavo artumo ir gerumo jausmas.

 

Genė Radzevičienė, rašytojo žmona

 

Bronius Radzevičius. Rašė sau, o parašė visam pasauliui (I)

 

Parengė Alfas Pakėnas

 

Gruodžio 24-ąją, Kūčių dieną, sueis 80 metų nuo žymaus prozininko Broniaus Radzevičiaus gimimo, o spalio 10-ją jau sukako 40 metų nuo jo tragiškos mirties. Pats laikas vėl susirasti jo „Balsus iš tylos“ (1970) ir iš naujo juos įgarsinti savyje vis ilgėjančiais ir tamsėjančiais vakarais. Pasiskonėti Broniaus aukštaitišku žodžiu, jo jaunystės pasaulio romantika. To krašto vaizdų grožiu. Tada pasukti į „Priešaušrio vieškelius‘‘ ir Debesijos link. Ten ir dabar tebesklando Broniaus Radzevičiaus gyvenimo ir kūrybos ilgesiu pamušta dvasia.

Rašytojas Grigorijus Kanovičius apie Bronių Radzevičių pasakė trumpai, bet taikliai: „Rašė sau, o parašė visam pasauliui.“

 

Alfas Pakėnas

 

***

Kai susipažinome, Broniui jau buvo 30 metų. Pasitaikė kartu važiuoti į Vyžuonas. Tai buvo antras mūsų susitikimas. Autobuse pamačiusi pažįstamą žmogų apsidžiaugiau. Kelionė buvo puiki, nors visą kelią stovėjome – stigo vietų atsisėsti. Daug kalbėjom, juokavome. Žinoma, daugiausia šnekėjau aš. Apie save tada jis visiškai nepasakojo. Atsisveikindamas paprašė mano telefono numerio, žadėjo paskambinti. Skambino. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Apie nieką aš tada negalvojau, man dar visai paikai atrodė, kad meilės pradžia būtinai susijusi su svajonėmis, poetiška romantika. Jaučiau, kad jo galvoje daugybė minčių ir klausimų. Kažin kodėl man darydavosi neramu. Nerami galvodavau apie jį, nerami laukdavau. Sutrikusi klausiau savęs: ar tai meilė? Bronius man labai patiko, nors mano svajonėse susikurtas vyro idealas buvo ne visai toks. Bet kodėl jis taip traukė mano mintis, ir be jokios atvangos?

Jis vaikščiojo lėtai, kalbėjo tyliu, žemu, įtaigiu balsu. Buvo vidutinio ūgio, kresnas, gražiai nuaugęs. Atrodė labai vyriškai – anaiptol ne grakščiai, bet drabužiai ant jo gulėjo dailiai. Buvo taisyklingų veido bruožų, šviesių plaukų, ir ypač gilus, šiltas jo mėlynų akių žvilgsnis. Labai mielas buvo visuomet korektiškas jo elgesys. Pažiūrėti jis buvo išdidus, nosies linija giežta, judesiai lėti, bet ryžtingi. Ką nors sakydamas, jis taip atvirai ir šiltai žiūrėdavo į akis, jog iš karto užplūsdavo artumo ir gerumo jausmas.

 

Genė Radzevičienė, rašytojo žmona

 

***

Skaudus Broniaus likimas, mažai žinomas jo vidinis gyvenimas, troškimai, jo meilė gyvenimui, nusivylimo tarpsniai, didžiulė aistra kūrybai. Negaliu pamiršti vaikystės vieškelių, kuriais mums kartu teko praeiti… Broniau, broli mano, tu netapai niekuo, tu giliai įspaudei pėdą Vyžuonos pakrantės smėly.

 

Saulius Radzevičius, rašytojo brolis

 

***

Susitikę su Broniumi, tai trumpiau, tai ilgėliau pabūdavome. Prisimenu daug gražių jo žodžių. Mes buvome skirtingi, daug ko negalėjau suprasti, bet jutau stiprų brolišką ryšį.

Mūsų tėvai – Juozas Radzevičius ir Karolina Namikaitė. Bronius gimė 1940 metų gruodžio 24 dieną. Kai prasidėjo karas, grįžom į Vyžuonas. Visi tėvo broliai turėjo savo trobas, mums davė dvigalės trobos pusę. A. a. senelis Justinas Namikas padėjo labai gražiai įsirengti. Ir šiandien tarsi tebematau gryčios lubas – kaip jos baltai švietė. Gražūs baldai, sudėtos grindys, o pas visus dėdes tai buvo asla. Broniuką iš Radviliškio parvežė dėdės. Visi pasakojo, kaip mama apsikabinusi ir užgulusi laikė Broniuką, o padangėje kaleno lėktuvai. Sunkus prisiminimas – tėvelis išeina į karą. Stovime prie serbentų krūmo. Mama šaukia: „Juozai, sugrįžk, bijau, kad gal daugiau nepasimatysime, nesusitiksime.“

Nesusitiko: karas baigėsi, bet tėvas dar nebuvo grįžęs, o mama labai sunkiai susirgo.

 

Birutė Surgailienė, rašytojo sesuo

 

***

Kartą Bronius prasitarė, kad manyje esama kažko, kas jį traukia. Gal tai, kad mes iš vieno krašto? Jis sakė manąs, jog mes galėtume gyventi kartu, ir patylėjęs pridūrė: iš mūsų kažkas išeis. Man kartais būdavo neramu – ar įmanoma draugystė, o juo labiau bendras gyvenimas su šiuo žmogumi? Mano pažįstami sakė, jog ne. Supratau, kad bus nelengva, bet suvokiau ir tai, kad noriu būti tik su juo.

Mačiau, kad Bronius tik iš pirmo žvilgsnio uždaras ar veikiau savyje pasinėręs žmogus. Patikėjęs mano nuoširdumu, jis tapo kitoks – atlaidus, atviras ir kartais išliedavo viską, kas gulėdavo ant širdies. O kartais pasiduodavo nevilčiai, pykčiui, slogiai pagiežai, ir tai mane baugino. Tai buvo menininkas, labiausiai mylintis, kaip man atrodė, tik save ir savo kūrybą.

Vieną dieną nutarėme susituokti. Net sunku pasakyti, kodėl mudu taip apsisprendėme. Manau, ištekėjau už Broniaus kaip tik todėl, kad tas žingsnis man atrodė beveik neįmanomas! Neįsivaizdavau, kaip su juo gyvensiu – juk mes tokie skirtingi. Žinojau: nuobodžiauti nereikės, su Bronium ramaus, pilko gyvenimo nebus. Su juo jaučiausi tarsi kokioje kitoje planetoje, neįžengiamuose brūzgynuose ar karščiu alsuojančioje dykumoje. Jaučiau, mačiau, kad jo gyvenimas – sudėtinga vidinė drama.

 

Genė Radzevičienė, rašytojo žmona

               

***

Visoje mūsų giminėje jį dažniausiai vadino Broniuku – net ir suaugusį. Arba tarmiškai – Branuku, retsykiais pridėdami pavardę: Radzevičių Branukas. Tokia vardo forma, man regis, buvo reiškiamas ypatingas artimumas, meilė, o gal gailestis jam, našlaičiui. Pagaliau tai jį skyrė nuo kitų Bronių, labai pamėgto vardo giminėje. Taip – Broniuku – ir čia jį vadinsime.

Jo tėvas Juozas Radzevičius buvo mano mamos Veronikos Radzevičiūtės brolis. Dėdę Juozą atmenu iš vaikystės, maždaug nuo 1935 metų, kai jis dirbo Kaune ir gyveno kartu su mūsų šeima Aukštojoje Panemunėje, Smėlio gatvėje. Paskui dėdė Juozas Kaunan atvažiuodavo jau iš Radviliškio, į kurį buvo persikėlęs 1937 metais ir dirbo Linkaičių ginklų fabrike. Ten, Radviliškyje, ir gimė Broniukas.

Prisimenu dėdę Juozą buvus tikrą aukštaitį – atlapaširdį, nerūpestingą, nepraktišką, jautrios sielos ir geros širdies. Nesu matęs jo nusiminusio, nors nelaimės ir kiti sunkūs rūpesčiai griūte griuvo ant jo. Prisimenu jį mėgstantį dainuoti ir gražiai dainavusį. Daina jam atstojo ir knygą, ir laikraštį – buvo jo gyvenimo ir širdies suraminimas. Jis išgiedodavo tai, kas sunkaus jį slėgė. Broniaus tėvas galėjo kitam atiduoti paskutinį daiktą, ką turėjo, o pats nuo vargo, nuo nepasisekimų, nuo visa ko pikta gynėsi numodamas ranka – „suk jį griausmas“. Gynėsi ir skaudžiu, tragišku girtavimu. 

 

Bronius Raguotis, rašytojo pusbrolis

 

***

Broniaus kūnas įdegęs saulėje. Rankos raumeningos. Plačiu mostu rėžia pradalgę po pradalgės. Retkarčiais stabteli, perbraukia ranka per suprakaitavusią kaktą, įsiklauso į rytinį paukščių čiulbėjimą.

– Girdi, kaip gražiai čiulba? Tai lakštingala.

Jis gurkšteli keletą gurkšnių šalto vandens ir sėdasi šalia manęs.

– Ne taip jau mums blogai, Sauly, ką? – uždeda ranką ant peties ir, lošdamiesi atgal, virstame ant ką tik nupjautos drėgnos žolės…

                                                                           

Saulius Radzevičius, rašytojo brolis

 

 

***

Broniuką prisimenu dar berniūkštį. Vis dėlto amžiaus skirtumas tarp mūsų – 11 metų. Jau nuo jo – paauglio – laikų į akis krito Broniuko uždarumas, tykumas, kažkoks baikštus drovumas. Buvo jis net kiek atsiskyrėliškas. Apskritai jam labai tinka vaižgantiškasis apibūdinimas, regis, iš „Pragiedrulių“: „bukštus, nedrąsus ir netikras savęs“. Toks bukštumas gal labiausiai atsispindėjo jo akyse. Toks atskirumas ir nekalbumas, man regis, pridengė ir prislėpė jo vidaus gyvenimo, jo vidinės biografijos dramatiškumą. Tai jį lydėjo visą gyvenimą.

Iš veido ir figūros Broniukas buvo panašus į tėvą. Gražus žmogus. Jam pritiko paskutiniais metais nešiota barzda ir ūsai. Iš tėvo jis, manau, paveldėjo sielos jautrumą, grožio pajautą ir nepraktiškumą. Jeigu jo tėvas skausmą ir nerimastį išsikraudavo gėrimu, Broniukui toks „išsivadavimas“, rodos, nepersidavė. Jo charakteryje, santykiuose su žmonėmis, su pačiu savimi ir visa aplinka daug daugiau ėjo iš motinos – Karolinos Namikaitės-Radzevičienės – romios, uždaros, nuolaidžios ir kantrios moters, kuri viską išgyvendavo viduje, neatsiskleisdama aplinkiniams. (Mano tėvas Jonas Raguotis buvo jos pusbrolis.)

                                                                   

Bronius Raguotis, rašytojo pusbrolis

 

***

…Kitą dieną išsiruošėme su Broniumi į Vykonis pas seserį. Važiavome dviračiais. Pasiekę Svėdasų miestelį, pasukome prie ežero. Bronius pasiūlė išsimaudyti. Aš žiūrėjau ir stebėjausi, kad jis taip gerai plaukia. Aš kiek paplaukiojęs išlipau į krantą, o jis vis dar plaukė beveik viduriu ežero. Truputį jaudinausi, tačiau kai Bronius išlipo į krantą, nusiraminau. Vėl užsukome į miestelį, ir Bronius parodė Vaižganto motinos kapą. Apžiūrėjome bažnyčią. Prisimenu, kaip jis su meile kalbėdavo apie Vaižgantą, Vienuolį, Maironį. Pasakodavo jų biografijas.       

– Tai dideli žmonės buvo, – sakė jis. – Tokiais žmonėmis ir reikia sekti…

 

Saulius Radzevičius, rašytojo brolis

 

***

Bronius buvo kitoks. Dažnai labai susimąstęs, užsidaręs savyje. Aš niekada nesuprasdavau, kad jis kažką specialiai stebi, kad vėliau apie tai galėtų parašyti. Viduj, širdy, tas pastabumas buvo; kiti negalėjome to pamatyti. Labai dažnai užsigalvojęs toks. Atvažiuoja, būdavo, į Uteną, pabūna kiek, pavalgo, ir viskas.

– Žinai, noriu į vienkiemį.

Ir atsisveikina su mumis.

Manęs žmonės vis paklausia, ar Bronius, kai jau tapo rašytoju, pasikeitė. Na, ar netapo išdidesnis? Tai tikrai ne – koks buvo, toks ir liko. Tik aš jam vis sakydavau:

– Broniau, nerašyk. Tu pervargsi, pagailėk savęs.

Žinoma, jis manęs neklausė.

 

Birutė Surgailienė, rašytojo sesuo

 

Rašytojo Petro Palilionio rūpesčiu B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ buvo įtraukti į seriją „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“

***

Žodį iš jo, ypač apie save ar literatūrą, reikėjo, kaip sakytų Vaižgantas, „pešekliu išpešti“. Su juo susitikęs ar eidamas kartu galėjai ilgai ir gražiai tylėti. Jeigu jo nešnekinsi prisispyręs, kažin ar jis pirmasis prabils ar kaip kitaip nutrauks tylėjimą, kurį jis mėgo, bet kuris kitam aukštaičiui buvo nejaukus. Įsiminė mudviejų kelionė iš Vilniaus į Vyžuonas autobusu 1964 metų pavasarį. Beveik visą kelią pratylėjome. Man tada pasirodė (tai patvirtino ir kiti atvejai), kad Broniukas geriausiai, gal net saugiausiai jautėsi vienas su savimi. Su pačiu savimi jam turbūt nebuvo nei nuobodu, nei įkyru. Jis buvo visada ar bent jau dažniausiai įsikniaubęs, įniręs savin, o ne į išorę ar paviršių. Jau kalbesnis, dažniau prašnekdavęs apie savo kūrybą, retkarčiais ir apie save, Bronius pasidarė po romano pasirodymo ir palankaus jo sutikimo. Tada jis darėsi, kaip pasakytų Vaižgantas, „tikresnis savimi“, nestigo ir žmogiško bei literatūrinio ambicingumo.

Iš jo paties jutosi, kad patikėjo savo talentu ir suvokė savo vertę.

 

Bronius Raguotis, rašytojo pusbrolis

 

***

Kai jį apimdavo slogi nuotaika ir užplūsdavo niūrios, beviltiškos mintys, nusiraminimo ieškodavo gamtoje. Gamta – jo ramybės prieglobstis, kurį protėviai perdavė iš kartos į kartą. Visa jo vaikystė prabėgo tarp miškų, upių, ežerų. Pasivaikščioti dažniausiai eidavo vienas, kartais kviesdavosi ir mane. Ilgai klaidžiodavom ties Neries vingiu, vaikščiodavome senomis Žvėryno gatvelėmis – kol nusiramindavo. Matydavau, jog tuo metu labiau negu bet kada jis norėjo pabūti vienas. Norėjo pabūti su savo liūdesiu, neramiomis mintimis. O aš tuomet negalėdavau jam padėti. Jis vienišas, vis labiau ir labiau vienišas. Tiesą sakant, jis visada, visą gyvenimą buvo vienišas… Vaikystėje – užsidaręs ir drovus. Jaunystėje – įtarus ir nepatiklus. Mūsų bendro gyvenimo pradžioje jis ir manimi kažkaip nepasitikėjo, labai nenoriai, atsargiai atsiverdavo. Tik pamatęs mano atsidavimą ir nuoširdumą, tarsi atsidarė – daug kalbėdavo, pasakodavo. O ir aš jį geriau supratau per jo kūrybą, ypač kai pradėjome kartu dirbti prie romano „Priešaušrio vieškeliai“.

 

Genė Radzevičienė, rašytojo žmona

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *