Aldonai Elenai Puišytei – aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas

Rugsėjo 22 d. kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems kūrėjams įteikė aukščiausius Kultūros ministerijos skiriamus apdovanojimus – garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

PLAČIAU>>>

Vienas iš jų skirtas apdovanojimų renginyje negalėjusiai dalyvauti poetei, eseistei, vertėjai Aldonai Elenai Puišytei-Grigaliūnienei – už ilgametę aktyvią ir reikšmingą kūrybinę, kultūrinę, švietėjišką veiklą Lietuvoje ir užsienyje bei ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui.

***

Poetė, eseistė, vertėja, Lietuvos laisvės kovų dalyvė, apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Aldona Elena Puišytė, g. 1930 m. sausio 4 d. Jurgeliškiuose, Jurbarko r., yra keliolikos lyrikos bei esė, poezijos knygelių vaikams, memuarinių užrašų knygų autorė. Per pastarąjį dešimtmetį garbaus amžiaus rašytoja išleido ne tik poezijos rinktinę (Rinktiniai eilėraščiai: Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. – Kaunas: Naujasis Lankas, 2009), bet ir 2 naujus poezijos rinkinius (Begaliniam kely. – Kaunas: Nemunas, 2010; Vienintele neišsakoma būtie. – Vilnius: Homo liber, 2019) bei eilėraščių knygelę vaikams (Užburtas raktas. – Vilnius: Homo Liber, 2010). 2013 m. pasirodė įdomus ir informatyvus spalvinga biografija galinčios pasigirti kūrėjos memuarinių užrašų, pokalbių, straipsnių rinkinys (Ką gyvenimas įrašė. – Vilnius: Vaizdų archyvas, 2013), 2017-aisiais išėjo papildytas ir pataisytas jo leidimas (Iš atminties manuskriptų. – Vilnius: Vaizdų archyvas).

A. E. Puišytės darbai neliko nepastebėti: 2010 m. Poezijos pavasario Kaune metu ji pelnė dienraščio „Kauno diena“ premiją; 2011 m. buvo įvertina Vieno Lito bei Salomėjos Nėries literatūrinėmis premijomis už eilėraščių knygą „Begaliniam kely“; 2014 m. Kalinių ir tremtinių sąjungos literatūriniame konkurse laimėjo I vietą; 2015 m. rašytojai skirtas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ už visuomeniškai aktualią publicistiką.

Akademikė Viktorija Daujotytė taikliai pastebėjo: „A. E. Puišytė yra itin įsiklausiusi į istoriją, pasiekusi istorijos asmeninio, likiminio išgyvenimo lygmenį“. Pati autorė, kalbėdama apie savo memuarinių užrašų, pokalbių, straipsnių knygą  „Ką gyvenimas įrašė“ (Vilnius: Vaizdų archyvas, 2013), sako („Lietuvos žinios“, 2014-10-16): „Žinau, kad nemadinga liberalioje visuomenėje viešai kalbėti apie tautiškumą, religiją, istorinę atmintį. Be to, poeto žodis nedaug lemia. Tačiau nedera ir tylėti. Amžiams bėgant daug kas kinta. Bet yra nepakeičiamų vertybių, kurių atsisakius sunyksta tautos, griūva žmonių gyvenimai. <…> Viliuosi, kad mažai mūsų tautai grėsmingos globalizacijos vėtrose išliksime, jei su atsakomybe ir meile saugosime savo kultūros savitumą, svarbiausias dvasines vertybes. O būdami atviri ir palankūs kitų tautų savitumui ir grožiui, drąsiai ir laisvai žvalgysimės po visą pasaulį“. Antanas Miškinis, Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė, Rūta Staliliūnaitė, Juozas Grušas, Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis… Jaukiai, jautriai A. E. Puišytė atskleidžia bendravimo su iš arčiau pažintais menininkais subtilybes, cituoja laiškus. Ir tie epizodai gražiai parodo pastangų išsaugoti tautos mentalitetą, pamatines lietuvybės vertybes bei kalbos grožį, tęstinumą. A. E. Puišytė reikli sau: „Daug ką reikia sudeginti savyje, kad nušvistų šviesa“.

Kaip skaitydama „Begaliniam kely“ pastebi poetė Eglė Perednytė, A. Puišytės poezija – „tai priminimas, kad yra kažkas daugiau nei šis pasaulis, prisilietimas prie to, kas neapčiuopiama, prie slėpinių, kurie atsiveria tik nurimusiai, mylinčiai širdžiai. <…> Poetė pranašiškai prabyla apie į pražūtį skubantį pasaulį, išduodantį amžinąsias vertybes. Kūrėja prisimena Lietuvos praeitį, jai rūpi tautos dabartis ir ateitis, kiekvienas jos žmogus, ypač kenčiantis, vargstantis, ieškantis tiesos.“ Naujausiame eilėraščių rinkinyje „Vienintele neišsakoma būtie“ poetė lieka ištikima sau: „A. E. Puišytei brangi Lietuva, jai rūpi Tėvynės likimas, rūpi kiekvienas, sutiktas kelyje. Jis – brolis, žmonių poetė neskirsto į vertus ir nevertus. Brolis jai ir elgeta, ištiesęs ranką prie Katedros durų. Poetė rašo, kad jai skirta liudyti. Daug išgyvenusi ji kalba tiesos žodžius“, – rašo E. Perednytė.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus informacija