Aldona Ruseckaitė. „Dabrišius, Maironis ir bitės“

2019-aisiais pasirodė įdomus ir neįprastas leidinys „Poetinės Jotvingių šutvės reikalai: laudacijos ir kiti pa(si)garbstymai“ (Vilnius: „Poetinis Druskininkų ruduo“, 2019), į kurio puslapius sugulė per 30 PDR metų skambėję kolegų „pa(si)garbstymai“. Tačiau, žinia, tokie atvejai reti, o sveikinimo žodžius rašytojai taria įvairiuose miestuose, įvairiomis progomis ir pačiomis netikėčiausiomis formomis. Kol šis žanras išsikovos tvirtesnę poziciją literatūros padangėje, skelbiame 2012 m. Aldonos Ruseckaitės sveikinimą-vaidinimą tų metų Vieno lito premijos laureatui Gintautui Dabrišiui. Šiame trumpame nuotykių, švelnaus humoro ir poezijos pilname pasakojime poeto bendrakeleiviu tampa ne kas kitas, o… pats medaus įsigeidęs Maironis.

 

Aldona Ruseckaitė

 

Sveikinimas-vaidinimas Gintautui Dabrišiui

2012

 

Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja… Maironis užsivožia baltą šiaudinę skrybėlę, apsivelka seną apiplyšusį drobinį paltą, eina į sodo galą pažiūrėti, ar gyvos bitutės, gal tranai dar nesurijo viso medaus, išsiims kokį šaukštą – lyg gerklę skauda, palaižys. Įkiša galvą į avilį.

O varge, nuliūdimas širdį spaudžia, lyg kas replėmis ją gniaužo… Bitelės išmirusios. Maironis ilgai krapštosi, jo ploščiaus kišenė išplyšusi, išsitraukia iš už pamušalo mobilųjį telefoną:

– Alio, alio – ar čia Dabrišius?

– Tai aš, ko nori?

– Labas, čia Maironis.

– Labas, Maironi, iš kur gavai mano mobiliako numerį?

– Ai, čia tokia Ruseckaitė pasakė, kažin kiek metų trinasi po namus… Nusibodo.

– Tai varyk ją lauk, Maironi, juk tavo namai…

– Aš jau neprasidedu su moterimis, per senas, nors tavo metų dar oho…

– Sakyk, Maironi, ko nori, aš užsiėmęs – žiūriu, kaip bitė medų parsineša, pasideda už kitos bitės…

– Va, va, taigi noriu bičių ir medaus, gal pagelbėtum, Dabrišiau…

– Gerai, atjok, Maironi, gelbėsiu, ką dabar su tavim, vis tik iš tavo ąžuolų man Poezijos pavasario laureato vainiką nupynė, skolingas, jok.

– Dabrišiau, aš nejoju ant arklių, gali pasibaidę nudrėbti, nepasitikiu automobiliais, važiavau neseniai su Krėve, sugedo, nemėgstu. Fu, nepatikima. Aš važiuoju tik traukiniais, naktis saulėtekio nušvis, sėdu, atvažiuoju, ar bėgiai yra?

– Rasi, važiuok pro Davatkyną…

Maironis sėda į traukinį, garvežys pukši, bėgiai garsiai bilda, girdi visa Lietuva, slenka padangėmis debesys pilkos…

Dabrišius įlenda į kukurūzus, gaudo lapę – reikia gi tą poną Maironį pavaišinti, po vienos kitos atvažiuos…

Maironis važiuoja ir dainuoja dainelę apie Šilavoto mokytoją Danutę:

– Iš Danutės akių tai dangus tai naktis, jų gelmė amžina paslaptis…

Mokytoja Virginija baisiausiai jai pavydi…

Oho, garvežys jau išlenda ant Davatkyno kalno, davatkėlės mato pro vagono langą, kaip mojuoja pralotėlis, jos visos tik klupt žegnojasi, laukia, perbalusios…

Davatkyno vyriausioji, Danguolė, paduoda Maironiui stiklinę Angelės ožkos pieno… Garvežio švilpukas lyg pašėlęs ūkia, visi Naujasodžio ir Šilavoto šunys skalija, avys bliauna, ožkos siusioja, karvės zylioja… Pasibaigė kuras. Nuo kapinių kalno Kostas su Maščinsku atritina bačką gazolino, užpila ant garvežio…

Garvežys lyg pasiutęs nulekia į apačią ir pūkšteli tiesiai Jiesion… Vaje, Maironis visai nemoka plaukti… Išsigąsta: išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo – dar spėja pagalvoti ir ima skęsti…

Dabrišius pradėjęs statyti pašiūrę, bet šoka gelbėti, abu taškosi ir išdykauja… Bet iš medžio puola spiečius bičių ir susivelia į Dabrišiaus plaukus, kitos – į Maironio sutaną. Bebras nudrožė šventą laivą… Klasikai išsigelbsti. Abu šlapi sėdi ant kranto ir krizena…

Dabrišius sako:

– Maironi, nuvežk mane už dyką traukiniu į Kauną, aš turiu atsiimti Vieno lito premiją…

– Vieno lito? Negaišk, Dabrišiau, aš duodu tau 10 litų, noriu medaus.

– Gerai, – sako Dabrišius, – gerai, Maironi…

Kiša po kepure 10 litų, abu eina dainuodami Tėvynės dainas, paskui užtraukia „Oi, neverk, matušėle…“, skamba Sarginės kalnai, miškai, laukai…

Parėję Dabrišynėn abu sulenda į avilį.

Kol ten lindi ir graibo medų, į traukinį įlipa Paltanas, nusiperka bilietą ir išvažiuoja… Ką daryti? Maironis vėluoja į darbą…

Dabrišius sako:

– Einam į Ingavangį pas Juozą Rusecką, pasiskolinsim arklį, ant vieno josim į Kauną…

– Nejosiu su tavimi, Dabrišiau, numesi mane, juk joji vienas, tai ir jok, paskaityk klierikams moralinės teologijos paskaitą, pasitikiu tavimi, tu gali…

– Nepaliksiu tavęs vieno, Maironi…

Jiedu eina per trakelį, Maironis nešasi visose sutanos kišenėse spiečių bičių. Abu tyli. Dabrišius vis mojuoja paukščio plunksną iškėlęs, staiga sako:

– Žiūrėk, Maironi, matau Kajoko asiliuką, gal juo nujotum Kaunan?

– Oi, ne, bijau Kajoko – ta jaunoji karta mane baisiai graužia. Bijau be jokios varsos jaunimo, kuriam gana alaus pliurpimo…

Jau sėdi Ingavangyje buvusioje Ruseckynėje ant akmens, ant kalno ganosi baltas arklys.

Dabrišius įlenda į išpuvusio uosio kamieną, kažko ieško, Maironis jį traukia atgal už kojos…

– Maironi, aš ieškau raštelio, palikau jį čia Aldutei prieš penkias dešimtis metų… Vaje, čia tik paukštukas sušalęs…

Abu nuliūdę sėdi, rašo eilėraščius. Maironis klausia:

– Dabrišiau, ar tu turi kokią Beatričę?

– Nesakysiu, – sako Dabrišius, – bet turiu… O tu, Maironi, ar turi?

– Aš vien nuodėmė, griekas… – prisipažįsta Dainius, labai nuliūsta…

Dabrišius nežino kaip elgtis, jis jau sėdi ant to balto arklio, joja, nesmagu, klasikas pėdina pėsčias…

Staiga Dabrišius mato – prie Gustaičio topolio paremtas dviratis. Čia tas, kurį šitas amerikonas iš Amerikos prieš karą laivu parsiplukdė, važinėjo, mergas viliojo…

Vaje, kaip apsidžiaugia Maironis – jis yra dviratininkas, mėgsta šį patikimą transportą, tik klierikams draudžia važinėti, pats laksto sutanos skvernus pasirišęs, dviračių taisykles pažeidinėja…

 

Taip jiedu ir keliauja, savaitė, antra.

Tai Dabrišius pirmiau ant arklio, tai Maironis ant dviračio. Patiria visokių nuotykių: pakliūva į zuikių karą, abu gauna po mėlynę, ant kalno kepa žuvį, apsisvilina ūsus, juos užpuola blusos, papūtusios lūpytes, kasnakt geria arbatą su mėnuliu, dairosi į moteriškes, jų melsvos akutės, rankos baltos, bet širdys jų kaip ledas šaltos… Gaila, Maironio laikais ponios buvo kitoniškos…

Kartais jiedu kalbasi apie politiką: Dabrišius giriasi, kad buvo pionierius, lepinosi Arteke…

Maironis giriasi, kad Peterburge pažinojo Leniną…

Taip bekeliaujant pabunda Maironio sutanos kišenėse bitės, jos skraidžioja, neša medų, nes jau pražydo, pasklido žiedai po laukus. Bitės medų deda į Maironio ir Dabrišiaus ausį, akį, nosį, ant blakstienų ir lūpų… Vyrai laižosi, patenkinti keliauja, sotūs ūkauja ant Šatrijos kalno, švilpauja ant Medvėgalio… Žiū, vėl iš grabo prisikėlęs kėblina Čičinskas…

Kai jau visai nuo medaus apanka, Dabrišius pasprunka nuo Maironio, prasikrapšto vieną akį ir atlekia to vieno lito – juk suvalkietis, negi galima prarasti tokią pinigų sumą…

Atsiims litą, ir vėl lėks atgal pas Maironį jodinėti – tas nė nepajus medum apklijuotas… Be to, Maironis turi seną Dabrišiaus kompiuterį, tai labai užsiėmęs…