Eglė Žvirblienė. „Abstrakcijos“
Šiuo metu dukrytę auginanti Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus trumposios prozos konkurso III vietos laimėtoja Eglė Žvirblienė poreikį rašyti pajuto neseniai. „Neapibrėžiu savęs profesijomis. Nenoriu prabėgti ilgos distancijos ir, galų gale, galvoti tik apie poilsį, – sako ji. – Verčiau stabtelsiu, stebėsiu, kas aplinkui; labai mažai pasiliksiu tik sau, kažką atmesiu, o daug dalykų padalinsiu kitiems.“
Eglė yra baigusi aktorinį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus teologijos koledžą.
Eglė Žvirblienė
ABSTRAKCIJOS
Tai buvo laikas, kai turėjau tik vieną porą batų, atklydusių su kita manta, kurią, kaip paguodos ir supratimo ženklą, sunešė kaimynai. Gyvenau tarp ugnies suniokotų sienų, kurios žvelgė triuškintojo žvilgsniu ir šaipėsi: „Iš mūsų liko tik šlapia vieta, tačiau mes vis dar čia. O tu? Ar dar esi?“ Retoriniai klausimai mane pralinksmindavo – už tai ir mėgau savo sienas.
Kartais iš už kampo man nusišypsodavo kaimynas ir jo katės. Štai šitų nepakenčiau, nežinau tik, kurių labiau – kačių, primyžusių į paskutinius batus, ar kaimyno, staiga nutarusio pasinaudoti mano pažeidžiamumu, kurio tuo metu net nuslėpti buvo neįmanoma.
Kad ir kaip atsitiko, tačiau man reikėjo to mažyčio suniokoto gyvenimo. Buvo reikalingi ir batai – už lango vaipėsi žiema, pažeme besirangantis šaltis rėžė sparną aplink mano pėdas ir kėsinosi jas paturėti. Vis akivaizdžiau paturėti mane norėjo ir kaimynas, užsukdavęs pasiteirauti, kaip gi man sekasi ir nedviprasmiškai leidžiantis suprasti, jog, jei būsiu gera, jis man bus dar geresnis.
Kaimynas panašėjo į negyvėlį. Tarp to, ką jie sako ir daro, yra didžiulė praraja. Jų lūpomis, apsirėdžiusi pūstu sijonėliu ir puantais, lyg balerinos šešėlis prabėga mirtis. Jie nuolat meluoja, kai ką nors žada, kai kažką pasakoja ar giriasi. Tačiau visuomet įvykdo savo slaptus bjauriuosius kėslus.
Ne visi pagyrūnai yra negyvėliai. Yra net labai gyvų, ypač poetų tarpe. Jie jautrūs viskam, kad, jei įmanytum, mylėtum tokį visą gyvenimą. Be atsako, užtektų tik ištartų žodžių, kurie sugeba suvirpinti net tas ausų būgnelių vietas, kuriose mylisi sielos.
Bet aš apie kaimyną, kuris visai nebuvo poetas, o įkyrus numirėlis, su visais penkiais savo pojūčiais, kurio garuojanti sieliūkštė smirdėjo kačių šlapimu ir žeidė.
Reikėjo kažką daryti. Juk jis, peršulys, viską žinojo apie mano proto prieštaravimus. Tai jie, vis talpinami į degtukų dėžutę, tapo kūnu ir vieną žiemos naktį išėjo pasivaikščioti liepsnomis. Tik aš žinojau, kad tie košmarai nebuvau aš pati, tik mažytė manęs dalelė, tą naktį pradėjusi egzistuoti visiškai savarankiškai.
Tas niekšas vis šypsojosi iš už kampo su savo mėlynplaukėmis sibirinėmis, geidė ir grasino, o katės, jusdamos šeimininko priešiškumą, kuriame lyg stovintis pienas gižo gašlumas, ne tik nuolat myžčiojo, bet taikėsi draskytis – lėtai, su pasimėgavimu grybščioti stingstančias nuo šalčio pirštų pagalvėles, kaklą, plaukus.
Ir štai regiu: guliu aš nuoga, apauta smirdančiais batais, mano kūną drasko katės, beprotiškai šalta, o vienintelis šilumos šaltinis yra kaimyno ūsai, kuriais jis bando užkloti mano nuogumą.
Daugiau negalėjau to įsivaizduoti. Į galvą atėjo išganinga mintis. Jei slaptingiausius savo prieštaravimus slėpiau degtukų dėžutėje, tai sprendimą, kaip atsikratyti kaimyno, radau savo sužeistam nuogume, kuris vienu metu galėjo būti ir bejėgiškumas, ir drąsa.
Pasikviečiau kaimyną į svečius.
Atsistojau prieš jį nuogut nuogutėlė, tokia daug žadanti, jaudinanti ir viliojanti. Ir, kai sekundėse budo tuoj įvyksiantis sprogimas, kai jis subrendo ir suminkštėjo lyg rankose tęžtantis persikas ir negalima buvo laukti nė akimirkos, kai TAI tapo kaimyno savastimi, jo čia ir dabar, pačia tikrove, aš išprotėjau. Tai buvo taip netikėta, kad akimirksniu iškreipė jo suvokimus ir parklupdė ant žemės.
Išprotėjau eklektiškai. Tokį būdą buvau apmąsčiusi iš anksto – tarp painumo, paviršutiniškumo ir nenuoseklumo yra ryšys. Jei būčiau puolusi į vientisą beprotystę, kažin ar pavyktų sugrįžti, todėl mano pasirinkimas buvo sąmoningas.
Stovėjau nemirksėdama ir žvelgdama į kaimyno viršugalvį, tarsi bylojau, jog neturiu jėgų pasipriešinti tam, kas čia vyksta. Klyktelėjau. Gana kultūringai, tačiau garsas aiškiai priklausė subkultūriniam metalinių grandinių žvangesiui, tuomet suinkščiau, lyg būčiau pati pop scenos dievaitė ar net karalienė.
Tačiau pagrindiniais mano gąsdinimo instrumentais tapo žodžiai. Daug daug žodžių, susietų su mintimis. Žodžių be minčių beveik nebuvo, tik retkarčiais išsprūsdavo koks jaustukas, tačiau ir jis priklausė kokiam nors vidiniam mirksniui. Turiu pasakyti, kad visi apmąstymai tuo metu lyg tyčia sukosi apie mirtį. Kad ir kokią išraišką ji įgaudavo žodžiuose, pagrindinę mintį nuslėpt sekėsi sunkiai. O reikėjo, nes mačiau, jog kaimynui darėsi visai blogai, jis ruošėsi alpti.
Todėl stengiausi viską perteikti netiesiogiai. Kuo nesuprantamiau, su barokinėmis vingrybėmis, nutylėjimais, išjaustomis pauzėmis, lyg specialiai pritrūkdavau suderinamumo tarp vidaus ir išorės, kad griebčiaus simuliacijų, dirbtinumo, tikrų tikriausio falšo.
Stovėjau prieš jį visa išprotėjusi, eklektiška ir abstrakti. Abstrakcija išlindo natūraliai, greičiausiai kaip dirbtinos ir gana išraiškingos būsenos pasekmė, tačiau, kai atsirado ši, kaimynas tarsi nubudo. Jis nusipurtė, keliskart savo šiurkščiais delnais perbraukė per veidą, atgavo spalvą ir nuėjo. Nuėjo taip, kad niekada daugiau negrįžo. Niekas nenori abstrakcijos, tuo labiau išprotėjusios ir eklektiškos, net jei ji moteris.
Taip aš atsikračiau kaimyno.
Šiuo metu iš už kampo man šypsosi tik žavus paprastumas. Kaimynas užsiaugino barzdą ir atsikratė kačių. „Laba diena“, linkt, žvilgt, jokių bereikalingų judesių, jokių demonstracijų, tik nutylėjimai nuvinguriuoja kartu su juo lyg cigarečių dūmas pro rūbo skverną.