Tautvyda Marcinkevičiūtė. „Veiksma-žodinė“ (Vilnius: Homo liber, 2018)

Palydėdama šios knygos rankraštį į leidyklą, iš šeimos draugo gavau kalėdinį sveikinimą, kuriame lotynų kalba buvo įrėžta ši prasmė: Tas Žodis tapo kūnu / ir gyveno tarp mūsų Jn 1, 14 (Pateikiu čia mums įprastą liturgijoje kunigo prof. Česlovo Kavaliausko vertimą ne iš lotynų, bet iš graikų kalbos). Buvau mąsčiusi apie tai kiek anksčiau, nes kiekvieno poeto svajonė būtų toks momentinis žodžio įkūnijimas. Bet, rašydama šią knygą, jaučiau, kad mane labiausiai domina, kas atsitinka, kai Žodis dar tik tampa kūnu, tas jo tapimo kūnu veiksmas, tas greitis, su kuriuo žodis dar tik parenkamas ir tariamas, ir tai gali užtrukti kelias mikrosekundes, nes per vieną mikrosekundę šviesa nusklinda 300 metrų, bet garsas – tik trečdalį milimetro; o jau per minutę žmogus gali pasakyti vidutiniškai 15 žodžių arba perskaityti 250 žodžių.

Tačiau žmogiškoji kūryba ne tokia greita. Taigi man labiausiai rūpėjo išsiaiškinti žodžio ir veiksmo sąsajas. Ir lotynų kalba žodis skamba kaip „verbum“. Matyt, per Babelio bokšto griūtį anglų kalboje jis dar išlaikęs savo šaknį „verb“, kuri jau reiškia veiksmažodį, nors lietuvių kalba šių žodžių panašumas tik išorinis: verba yra daiktavardis. Ir kiek mikrosekundžių, nanosekundžių, pikosekundžių ir femtosekundžių prireikė tam, kad Dievo Žodis taptų kūnu, jei mūsų Žemei, kaip teigia mokslininkai, milijardas metų, o Visatos amžius yra apie 14 milijardų metų!

Šios Laiko didybės akivaizdoje lai nestebina šiek tiek misterijos šioje knygoje, teatralizuoto žodžių palydėjimo, dalijimo net į 5 (kaip, beje, ir mano mėgstamo W. Shakespeare’o pjesėse) veiksmus.

Todėl: veiksma-žodinė.

Tautvyda Marcinkevičiūtė