Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. Tautvyda Marcinkevičiūtė: eilėraščiai. (Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2016)
Poezijos pavasario laureatės Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščiai. Sudarė Tautvyda Marcinkevičiūtė. Projekto vadovas Petras Palilionis. Viršelio fotografija – poeto, fotografo Vlado Braziūno.
Matyt, poezija, kaip būtis, kaip „esija“ yra labiau vidinis žmogaus poreikis dalintis su kitais savo slapčiausiais potyriais, nereguliuojamas jokiais išoriniais reglamentais.
Tautvyda Marcinkevičiūtė
Poezijai ir Skaitytojui
Petras Palilionis: Maloni Kolege, kada, kuo ir kaip sudomino poezija, kad ryžotės jai pasišvęsti?
Tautvyda Marcinkevičiūtė: Pradėjau rašyti dar mokykloje, mano eilėraščių išspausdino „Kauno tiesa“, o ir Respublikiniame jaunųjų literatų konkurse buvau apdovanota prizine vieta (tiesa, už rašinį), tad visą tą laiką giliai savyje žinojau, kad, kas beatsitiktų, rašysiu. Likimo žaibo žybsniu, nušvietusiu tolimesnį mano kaip poetės kelią, laikau susitikimą su poetu Robertu Keturakiu, tuo metu dirbusiu „Nemuno“ redakcijoje, į kurią 1977 metų žvarbų vasario mėnesį atnešiau keletą savo eilėraščių, norėdama, kad jie būtų išspausdinti šiame jaunimo pamėgtame žurnale. Kitą dieną – apmirusi iš netikėtumo – savo pašto dėžutėje radau R. Keturakio kaligrafiškai parašytą laišką, kuriame su tokiu giliu įsitikinimu man buvo pranašaujama poetės ateitis, kad beliko tik įsiklausyti į gerbiamo Poeto žodžius, padarius ne daugiau ir ne mažiau, o atėjus ir – vis dar tebeeinant – į savo šviesią ateitį.
P.P.: Gyvenimas negailestingai pakoregavo prioritetus. Masiškai daugėjant eiliuotų tekstų, dramatiškai mažėja poezijos. Kaip vertinate šį paradoksą? Sprendžiant iš tiražų, stinga ir jos skaitytojų…
T.M.: Ne visai su Jumis sutikčiau, kad daugėja būtent eiliuotų, jeigu taip vadinsime rimuotus, tekstų. Postmodernioji poezija „nurašė“ rimavimą kaip nereikalingą prabangą, nes kam, vadinančiam save šiuolaikiniu poetu, žmogui apsikrauti nereikalinga informacija ir mokytis rimavimo, t. y. amato paslapčių, jeigu euroeilėraštis jo nepripažįsta. Tai pačiai tendencijai vyraujant ir kritikų bei vertėjų tarpe, paprasčiausiai neatsiras tų, kurie rimuotą eilėraštį prašnekins kuria nors Europos Sąjungos kalba. Ta pati tendencija vyrauja ir kitose srityse. Kam dailininkui studijuoti žmogaus anatomiją, jeigu dabar madinga abstrakcija?
O poezija niekada nebuvo masinis ir visiems reikalingas menas, juk tai autoriaus ir skaitytojo pokalbis tête-à-tête, jų sielų sąlytis, nors pasitaikydavo, kad poetai tapdavo vėliavnešiai socialinių pervartų laikotarpiu. Jau M. Cvetajeva savo eilėraštyje skundėsi: „– Не нужен твой стих – / Как бабушкин сон / – А мы для иных / Сновидим времен.“
Jeigu apie sumažėjusį poezijos poreikį spręsime iš krintančių jos tiražų, ir patys tapsime labai „ūkiški“ kaip universitetai, priversti atsisakyti kai kurių liaudies ūkiui nebereikalingų specialybių kursų. Bet poetai, nepaisant nieko, dygsta kaip grybai po lietaus. O oficialiai uždraudus šią „religiją“, jos pašauktieji pasitrauktų ir į katakombas.
Matyt, poezija, kaip būtis, kaip „esija“ yra labiau vidinis žmogaus poreikis dalintis su kitais savo slapčiausiais potyriais, nereguliuojamas jokiais išoriniais reglamentais.
Savo skaitytoją turiu – jis man atsiskleidžia tiek literatūros vakaruose, tiek gatvėje, – tad, jeigu kūrybą laikysime tarnyste, esu ir toliau pasiruošusi tarnauti Poezijai ir Skaitytojui – tarnauti Jai ir Jam.
P.P.: Kilnus ryžtas! Ačiū ir sėkmės.
Rėmėjai:
Kauno miesto savivaldybė
Lietuvos kultūros ministerija
A p i e k n y g ą i r a u t o r ę :
Kauno poetė: bijau išeiti nepabaigusi to, ką man skirta nuveikti / Delfi.lt
