Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. Eduardas Mieželaitis: eilėraščiai. (Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2016).

Poezijos pavasario laureato Eduardo Mieželaičio eilėraščiai. Sudarė Elena Baliutytė. Projekto vadovas Petras Palilionis.

 

Kūrybai Mieželaitis tebeturėjo energijos bei valios iki pat pabaigos – Nepriklausomybės metais jis sulaukė trijų savo knygų, dar dvi išėjo po mirties. „Nereikalingą žmogų“ parašė per mėnesį! Būtų ir kitų argumentų, kad Eduardas Mieželaitis iki pabaigos buvo ne savo „autoportreto šešėlis“, kaip rašė cikle „Autoportreto anatomija“ (Laida: 1992), o tikro kūrėjo tapatumą išlaikęs originalas.

Elena Baliutytė

 

Prisikėlęs (ar prikeliamas) gyvenimui

 

Petras Palilionis: „Numiriau aš gyvenimui. / Ir prisikėliau mirčiai“. Savo „Raudose…“, apmąstydamas žmogaus likimą, rašė Eduardas Mieželaitis. Deja, kai kas tai linkęs taikyti pačiam Bibliotekėlės autoriui. Ką jūs tokiems atsakytumėte? O gal ir atsakote, gerbiamoji Kritike?

Elena Baliutytė: Deja, šie paskui Grigorą Narekietį Mieželaičio kartojami „Raudų“ žodžiai galioja visiems mirtingiesiems. Žinoma, suprantu, kad klausiate apie poeto Mieželaičio likimą. Bet ir čia veikia negailestingi, objektyvūs dėsniai, kuriems nelabai svarbūs net estetiniai, ideologiniai ar kitokie vertinimai. Geriausi poeto skaitytojai paprastai būna amžininkai, laimingu atveju – dar keletas kartų. Po to, jei pasiseka, poetas patenka į literatūrologų, edukologų rankas. Mieželaičiui „amžininkų laikas“ jau besibaigiąs, edukologams jis liko tik kontekstinis sovietinio laikotarpio autorius, o štai literatūrologai dabar jį iš naujo atranda kaip intriguojantį ir analizuotiną objektą. Sakyčiau, kad Mieželaičiui labai pasisekė: atgavus Nepriklausomybę, atsiradus poreikiui pažinti ir reflektuoti sovietmečio realybę, meną, estetiką, socialines ir moralines laikysenas bei taktikas, jis, kaip viena iš reprezentatyviausių to laiko asmenybių, figūruoja ne tik literatūrologų, bet ir istorikų, sociologų darbuose. Aš pati paklausta, kaip žiūriu į Mieželaičio poeziją, atsakau, kad ji labai įvairi: galima sakyti, kad Mieželaičio pavardę turi bent keli skirtingi poetai (neoromantikas, socialistinis realistas, avangardistas, modernistas). Be to, kiekvienu atveju žiūriu konkrečiai: yra tekstų, kurie, mano nuomone, tebeturi estetinės gyvybės, yra tokių, kurie svarbūs poezijos istorijai kaip simbolinės formos, yra tokių, kurie atrodo kaip nepavykę eksperimentai ar tik kaip tuščia sovietinės ideologijos retorika. Rinktis yra iš ko.

P.P.: Niekaip neišeina iš galvos dar viena Poeto savinieka „Verčiau būčiau negimęs“, paskelbta knygoje „/nereikalingas žmogus. akcentai/“. Sakyčiau, tai jau nebe mirtinai sužeistos Mūzos, nebe kontraversiškojo jo „Žmogaus“, o paties sau negailestingas nuosprendis… Ar tikrai beapeliacinis? Kaip manot?

E.B.: Šią Jūsų minimą frazę, kuri kaip leitmotyvas skamba autobiografinėje, paskutinėje, Mieželaičio knygoje, vertinčiau kaip nuoskaudos retoriką, kurios nereiktų suprasti tiesiogiai. Panašios savijautos esama ir sovietmečiu rašytuose Mieželaičio dienoraščiuose: štai „Mūzoje ir upėtaky“ (1984) rašoma: „Aplinkui vakuumas ir kosminė tyla. Kietakakčių užsispyrimas. Ir – sąmoningas boikotas.“ (p. 273); „Nes gana dažnai jaučiuos, tarsi būčiau beviltiškai užkaltas tylos karste ir palaidotas nebylaus nutylėjimo pelkėse.“ (p. 274) Žinoma, paskutinę autobiografiją rašančio poeto situacija buvo kita: Nepriklausomybės atgavimas, suteikęs jam nelengvų, prieštaringų išgyvenimų, sutapo su žmonos mirtimi, paūmėjusia liga, pasunkėjusia buitimi. Senstantis poetas jautėsi nebereikalingas, visų užmirštas, paliktas pats sau, bet nebūtinai taip ir buvo. Yra daugybė liudijimų, kas jis pats, būdamas išdidus, ambicingas, narciziškai jautrus žmogus, atsisakinėjo dalyvauti viešame literatūriniame gyvenime. Kūrybai Mieželaitis tebeturėjo energijos bei valios iki pat pabaigos – Nepriklausomybės metais jis sulaukė trijų savo knygų, dar dvi išėjo po mirties. „Nereikalingą žmogų“ parašė per mėnesį! Būtų ir kitų argumentų, kad Eduardas Mieželaitis iki pabaigos buvo ne savo „autoportreto šešėlis“, kaip rašė cikle „Autoportreto anatomija“ (Laida: 1992), o tikro kūrėjo tapatumą išlaikęs originalas.

P.P.: Dėkoju už geranorišką ir kvalifikuotą nuomonę. Juolab – už dar vieną jautrų prisilietimą prie šio daugiabriaunio Kūrėjo: kruopštų šio rinkinio sudarymą.

 

Knygos rėmėjai – Pakruojo rajono savivaldybė ir Lietuvos kultūros ministerija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *