Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. Antanas Miškinis (Kaunas: Naujasis lankas, Kauno meno kūrėjų asociacija 2015)

1971 m. Poezijos pavasario laureato Antano Miškinio eilėraščiai. Sudarė Rita Tūtlytė. Projekto vadovas Petras Palilionis.

Antanui Miškiniui – 110

Petras Palilionis: Kas, šiuolaikinėmis akimis žiūrint, buvo poetas Antanas Miškinis? Kokia jo vieta lietuvių literatūroje?

Rita Tūtlytė: Antanas Miškinis tvirtai įrašytas į XX amžiaus IV dešimtmečio neoromantikų gretas (kaip ir Bernardas Brazdžionis, Jonas Aistis, Salomėja Nėris). Tai yra poeto eilių atpažinimo kodas.

Šiuolaikinis skaitytojas nelengvai prisijaukina itin savitą Miškinio poeziją. Viena priežastis ta, kad Miškinio poezija nepaprastai glaudžiai susijusi su XX amžiaus Lietuvos valstybės aktualijomis. Pirmosios XX amžiaus Lietuvos nepriklausomybės laikais jo eiles ir karštus publicistinius straipsnius mielai spausdino kultūros žurnalai ir dienraščiai. Visuomenę jaudino Miškinio poezijos žodyje įrašytos jautrios reakcijos į tuometinės kasdienybės slėgį, idealų trūkumą, į greitą kultūros kaitą nuo sodietiško gyvenimo normų link miesčionizmo. Pozityvi visuomenės kritika, sodietiškos kultūros bei aukštaičių krašto meilė, ypač poetinė patriotika, – išsakytos gyvom intonaci­jom, meilės lyrikai būdingais siužetais ir dialogais, santykių aiškinimosi situacijomis, ironiškomis replikomis, – sulaukdavo entuziastingo atgarsio. Sugrįžęs iš Sibiro lagerių tokio aido savo poezijos posmams poetas jau nesulaukė; visuomenė, deja, buvo pasikeitusi. Ištvėręs okupacijas ir represijas, beveik dvidešimčiai metų išbrauktas iš lietuvių literatūrinio gyvenimo Miškinis sugrįžo į jį labiausiai vertimais ir atsiminimais. Vis dėlto lietuvių kultūroje jis atpažįstamas kaip ryškus poetas neoromantikas.

Miškinio poeziją šiuolaikiniam skaitytojui nelengva skai­tyti ir dėl to, kad ši poezija neįprastai spalvinga, nevienatonė, kalbanti vienu metu keliais registrais. Eilėraštyje dera rimtu­mo/nerimtumo kodai, avangardizmo ir liaudies dainos mišinio stilistika, graudus monologas ir kibus dialogas, siužetiškumas ir fragmentiškumas, pašaipus familiarumas ir iškilminga gaida. O kur dar romanso stilizacija, emocijų hiperbolės, ironijos kirtis, poetinis apsimetinėjimas ir poetinis melas, viešųjų kalbų leksika ir tarminis žodelytis… Miškinio eilėraštis – tai čia pat, kalbėjimo procese, kintančios intonacijos, keičiami vaidmenys, konku­ruojantys kalbėjimo kodai. Kūrinio viduje „lūžtantis“, „yrantis“ audinys klaidina, trikdo patiklų skaitytoją. Tokia poetika iki šiol nėra nei pakankamai atpažinta, nei pakartota ar tęsta kaip poetinė tradicija. Ji – unikali, savita avangardizmo forma, kurią verta aktualinti.

P. P.: Gerb. Docente, dėkoju, kad ėmėtės šio darbo. Esate bene vienintelė Antano Miškinio kūrybinio palikimo tyrinėtoja. Kuo vadovavotės atrinkdama eilėraščius Bibliotekėlei, kokie jos sudarymo principai?

R. T.: Galvoje turėjau du aspektus: norėjau išryškinti Miškinio poezijos visumą – pastoviuosius dalykus, taip pat ir raidą, kūrybos kelią. Eilėraščius dėliojau chronologine tvarka, daugeliu atvejų atsižvelgiau į paties poeto sudarytų rinkinių tvarką. Greta ankstyvosios poezijos įdėtas pluoštas XX amžiaus represijų patirtis reflektuojančių eilėraščių; svarbi ir esminga Miškinio pasaulėvokai atrodė ir vėlyvosios poezijos (bei atsiminimų) tema – nežinomi talentingi sodžiaus žmonės, palikę dainų, pasakų, patarlių lobius, formavę žodžio, pasakymo, elgesio kultūrą, humoro formas. Pats Miškinis jautėsi iš tos kultūros išaugęs ir savo darbais įsirašąs būtent į tokį kūrėjo tipą. Pagaliau Miškinio poezijos raida rodo ne tik skaudžias XX amžiaus žmogaus patirtis, bet ir svarbias vertybines nuostatas: žmogaus ir valstybės jaunystėj būtinas viltis bei iliuzijas; praradimų bedugnes ir atsparas – žmogiškumo branduolį, skepsį, išmintį. Poetiniu žodžiu perteiktos laikysenos yra kultūros gyvybės dalis; toks yra ir pats poetinis žodis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *