Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. Aidas Marčėnas: rimuoti. (Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2017).

Poezijos pavasario laureato Aido Marčėno eilėraščiai. Sudarė Aidas Marčėnas. Projekto vadovas Petras Palilionis.

 

O štai eilėraščiu derėtų mąstyti. Net apie meilę. Poezija gili tiek, kiek giliai ji atmena. Ir ne tik praeitį, bet dažnokai ir ateitį.

Aidas Marčėnas

 

 

Ars poetica

 

Petras Palilionis: „Pasaulis baigiasi, todėl reikia rašyti eilėraščius“, – teigėte apdovanotame rinkinyje „Dulkės“. Prabėgo du geri dešimtmečiai. Išleidote naujų, didelio dėmesio susilaukusių knygų. Ar gali eilėraštis (jeigu gali, tai kaip) nutolinti tą logišką pabaigą?

Aidas Marčėnas: Pacituota eilutė iš eilėraščio „Ars poetica“, atsiradusio, kai mokiausi parašyti struktūruotą verlibrą taip, kad suprasčiau, ką parašiau… Kažkas tą eilutę man padiktavo. Gal atmintis? Apie pasaulį, kuris kas akimirką baigiasi ir kas akimirką prasideda. Tada galėjau ištarti ir „Pasaulis prasideda, todėl reikia rašyti eilėraščius“. Bet pasakiau taip, kaip pasakiau. Nes mano sąmonei, prigimčiai, atminčiai tai, kas baigiasi šiek tiek svarbiau nei tai, kas prasideda. O eilėraščiu ženklintinas sąmonės judesys – praeitin, ateitin, pirmyn ar atgal, įkvepiant, iškvepiant – ir nutolina Jums rūpimą logišką pasaulio pabaigą.

P.P.: Dar šia tema. „Rašykit eilėraščius. Vis apie meilę eilėraščius. Negalvokit kas buvo. Negalvokit, kas bus“, – cituoju iš atminties kadaise man labai įstrigusius mįslingojo R. Keturakio kategoriškumus. Ar Jums priimtina tokia Ars poetica nuostata? Jeigu bandytume ją apibendrinti, o gal net vadovautis?

A.M.: Man labiau priimtina H. Radausko: „Vakaras. Nereikia nieko, / Tik sėdėti ir žiūrėt, / Kaip ta saulė mus palieka, / Ir lyg vakaras žėrėt“ (cituoju taip pat iš atminties). Vien jau dėl to, kad tai – beveik tobulas ketureilis. Poezijos kamertonas. Vienas tų, pagal kuriuos derinu savo orkestrą. O štai eilėraščiu derėtų mąstyti. Net apie meilę. Poezija gili tiek, kiek giliai ji atmena. Ir ne tik praeitį, bet dažnokai ir ateitį. Ir vėl iš atminties: „Numirsiu aš Paryžiuj, lyjant lietui, aš jau gerai prisimenu tą dieną“. Šitaip, kadai išverstas V. P. Bložės, ištarė C. Vallejo, vienas svarbiausių mano paauglystę nukrėtusių poetų. Kaip tarė, taip ir padarė. Nors suprantu ir R. Keturakio nežabotos jaunystės polėkio tezes.

P.P.: Nesupyksit, jeigu truputį paprovokuosiu? Kam esat kritiškesnis – savo ar kitų (ypač jaunųjų) dabartiniams eilėraščiams, vis dažniau, vis toliau, vis giliau nuklystantiems savop?

A.M.: O kur dar tai klaidai, tam vargšui poetui klysti, jei ne savop? Vis toliau nuo pasaulio tuštybės, vis giliau nuo tuštybės savo paties? Eilėraščių visais laikais buvo labai daug, o poezijos labai maža. Taip ir vertinu tiek savo, tiek kitų jaunųjų kūrybą. Kritiškas esu tik tam, kas man svarbu, t. y. kritikuotina, t. y. gyva, organiška, tikra. Kas teikia peno svarstymams, apmąstymams, kas, mano nuojauta, liks poetinėje kalbos atmintyje ar taps trąša poezijai, kurios dar nėra. Žodžiu, kritiškas esu tam, kas mirs, kad vėl prisikeltų. Popierinėmis eilėmis, jų žodžių, žodžių, žodžių gelžbetoninėmis sangrūdomis – net harmonizuotomis – tiesiog nesidomiu. Prieš jas mano nedidelis kritinis protas – bejėgis.

P.P.: Ačiū už atsakymus.

 

Projektas dalinai finansuotas Asociacijos LATGA socialinio kultūrinio fondo lėšomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *