Kęstutis Navakas. „šeši šeši“ (Vilnius: Apostrofa, 2020)

Kęstutis Navakas. „šeši šeši“ /eilėraščiai/

„Šeši šeši“ – paskutinis Kęstučio Navako (1964–2020) eilėraščių rinkinys, užbaigiantis trilogiją (ankstesnės dalys – „100 du: eilėraščiai“ (2013) ir „net ne: eilėraščiai“ (2018)).

 

Gera knyga. Aukščiausios klasės meistrystė niekur nedingus. Labai gera pirmoji dalis. Kai skaitai, atrodo, kad žaidi kaladėlėmis ir kiekvieną kartą nežinai, kokį užrašą atversi ant kaladėlės šono: „ešafotas“, „pjausčiau salierus“, „tomas sojeris“, „merginos kurios vakar pamiršo pėdkelnes“, „iš karstų vėjas išpūtė vinis“… Paskui susidaro įspūdis tokio trūkčiojančio gyvenimo tinklo, kuris ir pats praplyšta, ir pats susilopo bei gaudo drumstuose vandenyse nežinia ką (čia pats fainumas).

Antroji dalis lengvėlesnė (bet gerai, kad ji yra, nes sudaro kontrastą pirmajai). Ji pagyvina, paįvairina Kęstučio Navako knygą ir jo kūrybą apskritai – Navakas įsilies ir į lietuviškųjų haiku upę…


Alfonsas Andriuškevičius

gyvenimas

viriau sriubą, pjausčiau salierus,
mano peilis smigo į atsitiktinio praeivio
kūną ir kūno syvai varvėjo į ištiestą delną,
buvo graži diena, dar nesnigo, praeivis
gulėjo veidu į plunksninius debesis po to
pakilo ir nuėjo, turėjo reikalų, mano kiemo
slyva atsispindėjo gretimo namo plytose,
jau seniai nužydėjusi. numetusi tą ką
turėjo, gatve praėjo kupranugarių
karavanas gabenantis druską ir šafraną,
žiūrėjau į kiemo medžius, skaičiau knygą,
išviriau sriubą, mylimoji grįš iš darbo ir
turės ką pavalgyt, stebėjau keisčiausius
vabalus galvojau apie jų gyvenimą, išviriau
sriubą, bus ką valgyt, nieko neveikiau,
gyvenau, miriau, vėl gyvenau

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *