Gintaras Patackas, Arvydas Palevičius. „Panteonas: tapyba & poezija“ (Kaunas: MB Kitos spalvos, 2020)

Dešimtoji tapytojo Arvydo Palevičiaus paveikslų reprodukcijų ir Gintaro Patacko poezijos kartu išleista knyga – tai duoklė jau Anapus iškeliavusių menininkų panteonui. Poetas G. Patackas ironiškų epitafijų eilutėmis tarsi nušluosto dulkes nuo jų „atminimo lentų“, liudydamas amžininkams ir būsimoms kartoms, kad šių menininkų kūryba, kaip ir gyvenimas, yra nesibaigiantis ciklas, tarsi budizmo postulatas, kuris teigia, kad gimimas reiškia mirtį, ir atvirkščiai. Ir nesvarbu, kad G. Patackas daugelį jų pašiepia, bet iš esmės atskleidžia kiekvieno išėjusio menininko kūrybos ekshibicionistines fantazijas teigti save, nes jeigu jie būtų kūrę tik sau ir gyvenę tik dėl savęs, tai šioje knygoje jų vardų ir pavardžių paprasčiausiai nebūtų. Taip pat nebūtų mums žinomi jų dori ir nedori darbai, nebūtų žinomos jų meilės legendos, nežinotume ir jų draugų išdavysčių kainos. Būtent tai G. Patackas ir išryškina epitafijų tekstuose, specialiai tam pasirinkęs primityvų teksto ir eilėdaros stilių bei minčių reiškimo būdą. Jis tarsi teigia, kad įmantrumas mirusiųjų panteone nėra vertybė, o pagrindinis eilėraščių leitmotyvas yra tai, kad šio panteono durys atviros visiems kūrėjams, neišskiriant ir šios knygos autorių.

Tapytojo Arvydo Palevičiaus abstrakčių paveikslų reprodukcijose stebime spalvų transformacija ir džiaugiamės jas matydami, nes tam išvysti būtina šviesa. Tačiau mirusiųjų panteone jos būti neturėtų, nebent kam nors pasisektų užsitarnauti Amžinąją Šviesą.

Knygos rėmėjas – Šv. Adalberto – LDK – riterių ordinas