Čabua Amiredžibi. „Mėnulio sūnus“. Iš rusų k. vertė Violeta Šoblinskaitė-Aleksa (Kaunas: Kauko laiptai, 2016)

Čabua Amiredžibi. „Mėnulio sūnus“. Iš rusų k. vertė Violeta Šoblinskaitė-Aleksa, 2016 /romanas/

Prieš trejus metus mirusio gruzinų literatūros klasiko Čabua Amiredžibi romanas „Mėnulio sūnus“ (originale – Data Tutašchija) nukelia mus į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Gruziją. Knygoje pasakojama apie atsiskyrėlį, nesitaikstantį su įprastinėmis visuomenės normomis. Romaną sudaro keturios dalys ir penki epigrafai, iš kurių aiškėja, jog su skaitytoju bus kalbama apie žmogui esminius dalykus: sąžinę, kad galėtų atpažinti savuosius trūkumus; jėgą, kad tuos trūkumus įveiktų; protą ir širdies gerumą, be kurių nesisektų būti teisingam tiek sau, tiek artimui; pagaliau – tėvynę, kad turėtų kam tarnauti ir už ką, jeigu reikia, guldyti galvą. Ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip įveikti ar bent jau sumažinti šio pasaulio blogį, autorius atsiskleidžia skaitytojui kaip gilus psichologas, puikiai pažįstantis tiek žmogiškąsias ydas, tiek dorybes.

Pagal šį kūrinį 1977 metais režisieriai Gizo Gabeskirija ir Giga Lordkipanidzė pastatė septynių serijų kino filmą „Krantai“.

Vertėja Violeta Šoblinskaitė-Aleksa:

Lietuvoje Čabua Amiredžibis– kaip ir daugelis kitų įdomiausių Gruzijos autorių – beveik nežinomas. Jis gimė 1921 metų lapkričio 18 dieną Tbilisyje. Kilminga giminė netrukus patyrė Stalino represijas: būsimo rašytojo tėvas Iraklis, juristas,1938-aisiais buvo sušaudytas, motina ištremta į gulagą. 1944 metų balandį už dalyvavimą antisovietinėje studentų veikloje areštuotas ir Č. Amiredžibis. Nuteistas dvidešimt penkeriems metams kalėti, jis triskart bėgo iš lagerio. Trečiasis bandymas buvo gana sėkmingas – Č. Amiredžibiui pavyko įsikurti Baltarusijoje ir netgi tapti didžiulio medžio apdirbimo kombinato direktoriumi. Tik tuomet, kai spartuoliško kolektyvo vadovą, važinėjantį net į užsienio komandiruotes, kažkas pasiūlė apdovanoti Stalino premija, išlindo yla iš maišo: paaiškėjo, kad kombinatui vadovauja pabėgėlis „zekas“!

Laisvę Č. Amiredžibis atgavo 1959 m. Rašyti ėmėsi beveik keturiasdešimtmetis. Vadinamaisiais atšilimo metais pradėtos leisti jo knygos: novelių rinkiniai Mano dėdė – batsiuvys (1963), Jaučio išpažintis (1964), apysaka Georgijus Burdulis (1965). Tačiau labiausiai Č. Amiredžibį išgarsino dešimtmetį rašytas romanas Data Tutašchija, 1972 metais pasirodęs gruzinų literatūriniame žurnale Ciskari ir iš karto užkariavęs skaitytojų širdis. Pirmasis knygos tiražas po metų buvo išpirktas akimirksniu. Č. Amiredžibis tapo vienu mylimiausiu Gruzijos autoriumi, kurio kūrinys lentynose dedamas šalia Šventojo Rašto ir Šota Rustavelio Karžygio tigro kailiu.

Romano veiksmas iš esmės vyksta carinės Rusijos provincijoje, vadinamojoje Užkaukazėje – Tiflise (dabar – Tbilisis) ir Vakarų Gruzijoje,  Megrelijoje. Kūrinys išsamiai supažindina skaitytoją su Gruzijos gamta, papročiais, etnografiniu ir netgi kulinariniu paveldu. Novelėse labai ryški empirinė teksto gelmė.

Autorius ištikimas patikrintai pasaulio literatūros tradicijai: siužetas turi įtraukti skaitytoją, sudominti jį ir nebepaleisti. Šio tikslo jis siekia meistriškai, kurdamas didžiulę herojų galeriją. Visi Č. Amiredžibio personažai skirtingi, visiems jiems tenka veikti ypatingomis, kartais net ir drastiškomis aplinkybėmis. Kiekvieno naratoriaus (žandaro, abrago, policininko, gydytojo, mokytojo, kalėjimo prižiūrėtojo, miško kirtėjo ir t.t.) pasakojimas atveria skaitytojui ne vien jo paties gyvenimo istoriją, bet ir leidžia vis geriau pažinti pagrindinius herojus – Datą Tutašchiją ir Mušnį Zarandiją. Šie personažai yra tikri pusbroliai, panašūs ne vien išore, bet ir pasaulėžiūra: abu aštraus proto, abu pareigingi, abu išpažįsta lyg ir tas pačias vertybes, tačiau vienas atstovauja šio pasaulio šviesą ir sąžinę, o kitas – tamsą, šėtoniškąją prigimtį, nes yra su pavergėju kolaboruojantis valdininkas, dirbantis represiniame aparate.

Įdomu, kad byrant Sovietų Sąjungai, kai buvęs „liaudies priešas“ vėl galėjo didžiuotis kunigaikštiška kilme, Čabua Amiredžibio – tautos mylimo rašytojo, prestižinės Šota Rustavelio premijos laureato kūrinys, garsinantis Gruziją pasaulyje, – atsidūrė… ant laužo, nes neįtiko pirmajam Gruzijos Prezidentui Zviadui Gamsachurdijai. Tam Gamsachurdijai, kuris pats gerai žinojo, ką SSRS reiškė būti disidentu, ir kurį jo šalininkai – koks paradoksas! – vadino antruoju Data Tutašchija!
Maskviškė spauda, pasinaudojusi situacija, mielai būtų norėjusi sulaukti iš Č. Amiredžibio, išrinktojo Gruzijos parlamento deputato, aštresnio žodžio. Tačiau inteligentas iki kaulų smegenų, visuomet mokėjęs atskirti, jo paties žodžiais tariant, A. Gribojedovo ir F. Dostojevskio Rusiją nuo Rusijos imperijos, nepasidavė provokacijoms.

Č. Amiredžibis nepalūžo. Niekados. Net ir savųjų persekiojamas.

Griežtai savo pažiūras 2010 metais jis išdėstė ir prezidentui Michailui Saakašviliui, o ypač aistringą pilietiškumą pademonstravo, kai prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas. „Osetinai ir abchazai tapo imperinės Maskvos politikos įkaitais, – sakė jis vienam Rusijos laikraščiui. – Juk nėra ir negali būti pasaulyje tokios teisės – atimti iš mūsų tautos žemę, kuri nuo amžių priklauso Gruzijai!“

Data Tutašchija – ne vienintelis Č. Amiredžibio stambiosios prozos kūrinys. 1996-aisiais pasirodė jo romanas Gora Mborgali, dar po devynerių metų Č. Amiredžibis atsigręžė į XIV a. Gruziją – išleido romaną Georgijus Spindulingasis.

Dukart liaudies priešu paskelbtas ir dukart reabilituotas Č. Amiredžibis yra Gruzijos Garbės ordino, Vachtango Gorgasalio I ir II laipsnio ordinų kavalierius. 2009 metais Gruzijos stačiatikių bažnyčios hierarchų jis buvo apdovanotas auksiniu Šventojo Georgijaus kryžiumi. Mirė sulaukęs gilios senatvės, 2013 metais, palaidotas Tbilisyje.

A p i e  k n y g ą  i r  a u t o r i ų :

V. Šoblinskaitės-Aleksos kūryba: išnešiotos svajonės gimimas / Kaunodiena.lt

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *