Kauko laiptai
Irnos Labokės noveletės „Florestano niekučiai“, regis, kuriamos tuo pačiu principu, kuriuo pagrindinis personažas Florestanas kuria savo niekučius. Noveletėse besimezgančios konfliktinės moters ir vyro situacijos, pavartojant skoningą ironiją ar žaismingą autoironiją, baigiasi elegantiška taikos sutartimi, tarsi primenančia, kad be niekučių gyventi
Skaityti plačiau>>>
Vlado Kalvaičio apsakymų rinktinė sudaryta iš rinkiniuose „Volungė“ (2007), „Svečias iš Magadano“ (2008), „Stiklinė aguonų“ (2013), „Balandis ir bandonija“ (2015) spausdintų kūrinių.
Skaityti plačiau>>>
Knygoje „Balta skrybėlaitė“ O. Jautakė šiltai ir nuoširdžiai pasakoja istorijas vaikams – apie bendraamžius Pranuką ir Nerę, jų santykius su gamtos reiškiniais, daiktais ir žmonėmis, seka pasakas apie mėnulį, kuris laikėsi dietos, šimtakojį, pirkusį batus ir netikėtai suradusį draugę, kėdutę,
Skaityti plačiau>>>
Naujame Vygando Ostrauskio romane – Mintautų savivaldybės ir jos aplinkos žmonių aistros: bekompromisė meilė ir karjerizmas, intrigos ir pasitikėjimas fortūna, įspūdingos sėkmės, meilės, sukrėtimų ir pralaimėjimų scenos.
Skaityti plačiau>>>
Nauja žinomo poeto Algimanto Mikutos poezijos knyga, kurios leitmotyvas yra grįžimas prie šaknų: Laumės – autentiškas Žemaitijos kaimas, kuriame kažkada susitiko autoriaus tėvai. Rinkinio tekstai liudija žvilgsnio kaitą – nuo dramatiško (eilėraščiai apie netektis) iki ironiško (linksmos folkloriškos istorijos).
Skaityti plačiau>>>
Linos Buividavičiūtės poezijoje apstu netikėtų sugretinimų, kultūrinių ir mitologinių bei teologinių asociacijų, kurios neretai perauga į provokacijas. Tad visai natūralu, kad jos žodyne archetipai šliejasi prie slengo, ironija perauga į groteską, o tai, ką banaliai derėtų vadinti jaunatvišku maksimalizmu, ne
Skaityti plačiau>>>
Naujoje knygoje Viktoro Gulbino eilėraščių žmogus pastebimai keičia žiūrėjimo kryptį, iš dabarties vis rečiau žvelgia į perspektyvą, vis dažniau – į retrospektyvą: atėjo apmąstymų laikas, tad svajojamą pasaulį ir iliuzijas keičia nepagražinta realybė ir bandymas su ja susitaikyti.
Skaityti plačiau>>>
Politinis socialinis romanas apie ankstyvojo sovietinio laikotarpio Lietuvos gyvenimą, apie jaunojo herojaus Juozuko kančias melo ir dviveidystės mokykloje, jo mėginimus sakyti tiesą ir užsimezgusią pažintį su to meto disidentais.
Skaityti plačiau>>>
Samantos ir Viktoro meilės istoriją galima įvardyti kaip nuostabiai sunkų gyvenimą, talpinusį aistrą ir išdavystę, altruizmą ir prakeiksmą, euforiją ir depresyvų liūdesį, atmiežtą alkoholiu, paleistuvyste, o vis tik pasibaigusią susikalbėjimo tyla.
Skaityti plačiau>>>
Reginos Jasukaitienės riedantys ratai skaitytojui nežada egzotiškų pasaulio kraštų reginių ir trilerių vertų nuotykių bei siužetų. Tie ratai rieda ir niekaip negali išriedėti iš Lietuvos. Jei ir kertama valstybės siena, tai ne iš vidus į išorę, o atvirkščiai.
Skaityti plačiau>>>
Pirmosios Ievos Gudmonaitės knygos varomoji jėga – išgyvenimai, radęsi atsiskiriant nuo tėvų namų, bandant kurti savuosius. Eilėraščiams būdingas vizualumas, suteikiantis žodžiui daugiau erdvės ir prasmės. Kita vertus, jos poezija yra muzikali ir trapi, perteikianti sunkiai apčiuopiamus sielos virpesius, bylojanti apie
Skaityti plačiau>>>
R. Juškūnės (R. Juškevičiūtės-Palubinskienės) eilėraščių knygos tematika ir objektas – moteriškumas kaip kūniškosios ir psichologinės patirtys; jos eilėraštis ekspresyvus, atviras ir neretai provokuojantis.
Skaityti plačiau>>>
L. S. Černiauskaitės kalba – lakoniška, skaidri, intensyvi, tekstai įtraukiantys, kad ir apie ką autorė bekalbėtų – rašytinio žodžio galią, saviraišką, žmogiškosios būties (žiemkenčiavimo) skaudybę ir grožį, gąsdinantį mirties priartėjimą, artimųjų mirtį ar meilę, kuri ištinka kaip fatališkas smūgis, kaip
Skaityti plačiau>>>
Nauja Vytauto Kazielos eilėraščių knyga pernelyg nenutolsta nuo ankstesnių jo rinkinių, tik įgauna ryškesnio filosofinio skambesio – įsivyrauja mirties, atsisveikinimo, žiemos motyvai, tačiau niūri nuotaika nėra dominuojanti, greičiau atvirkščiai – eilėraščiai dvelkia išminties dvasia.
Skaityti plačiau>>>
Liaudiški Karusės lyriniai pasakojimai persipina su švelnia ironija ar autoironija. Nors pasakojimų amplitudė plati – nuo buities detalių ir kasdienių darbų iki svarstymų apie Dievo buvimą, meilės išgyvenimų, savišvietos pastangų, įvaldant intelektualų žodyną, kas be ko, neužmirštant vaikystės. Karusytė dar
Skaityti plačiau>>>