Stasys Babonas. „Slenkstis. Pažaislio takai“

Prozininkas Stasys Babonas skaitytojų nelepina – kultūrinei spaudai kūrybą pasiūlo retai, į įvairius renginius beveik nevaikšto, regis, nesiblaško po miestą ieškodamas nuotykių… Juolab įdomu skaityti Stasio noveles, kuriose realybė ir fantazija žengia koja kojon, o sąmonė ir pasąmonė kartais ima ir prabyla vienu balsu. Gaila, Kultūros rėmimo tarybos ekspertai dažniau skaito paramos prašančių autorių pavardes negu kūrinius, tad S. Babono romano „Rakovo rožinis“ teks palūkėti. Kolei kas sklaidykime naujausią rašytojo novelių rinkinį „Pakalnučių žydėjimas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2014), o rubrikai „Iš stalčiaus“ autorius pasiūlė nepublikuotą legendą. Per Pažaislio bažnyčios slenkstį niekuomet nebežengsite taip, kaip anksčiau…

 

Stasys Babonas

 

Slenkstis. Pažaislio takai

 

Sutikau moterį juodais rūbais, ilgais geltonais plaukais! Stefaniją… Ne žvaigždėse. Gal širdyje?

 

                                   X   X   X

Skubėjau Laisvės alėja. Už mano žingsnių liko Vytautas Didysis, batų parduotuvių vitrinos. Prieš akis atsivėrė miesto sodas, kažkada buvusios kapinės… Nežinau, kodėl akys ieškojo šermukšnių uogų, kadagių smailių? Mačiau rudeninius lapus, į didelius kamuolius susiglaudusius, mačiau akmenis, pievoje išmėtytus… Ant akmens stovėjo Stefanija! Gal ant rudeninių lapų kamuolio? Ją saulės spinduliai kiaurai vėrė.

Atsisėdau ant artimiausio suoliuko…

Stefanijos akys raibuliuoja! Nejaugi ji žvilgsnio neturi?

Žiūrėjau į jos akis, mačiau didelę pilį iš miglų sudėliotą… Karališką pastatą apglėbė Stefanijos akių raibuliavimas. Sugriovė pilį? Mūrinę bažnyčią pastatė, atkartojo pilį…

Krūtinėje (gal širdyje?) dėliojau paveikslus… Ne žvaigždėse. Pro miglotą dangų švietė saulė. Žvaigždžių nebuvo. Mano siela ieškojo Stefanijos sielos. Nerado…

 

                                  X   X   X 

Velniai pagrobia žmonių sielas. Sklinda kalbos, kad velniai iš sielų stato pilis. Tikrai esate matę (visur, visur miglos išsisklaido), tirštas balzganas debesis, primenantis lyg bažnyčią, lyg karalių pilį, stūkso prieš akis…

 

                                   X   X   X  

Kas nuo Nemuno pusės į Pažaislio kalvą užkopdavo, kas išlįsdavo iš pušų girios, regėdavo tarp šermukšnių, tarp kadagių iš miglų sudėliotą aukštą aptvarą, du pilies kuorus, kupolą… Tarp kuorų įlenkta pilies siena kilo į dangų.

Sako, kad iš moterų sielų Pažaislyje velniai pilį pastatė! Į pamatus, į rūsius guldė vyrų sielas.

Juodi, uodeguoti, raguoti… Šis vaizdas – tik žmonių akims skirtas! Kai velniai grįždavo į pilį, kai miglų sieną peržengdavo, baltais žmogaus formos debesėliais pavirsdavo. Jie aukštyn kopdavo aukštais kuorais, lenkta siena. Jie šaukdavo:

– Žinok, gyvensi amžinai!

– Nepamiršk, visada būsi jaunas!

Balti žmogaus formos debesėliai linkteldavo vienas kitam ir skubėdavo į savo namelius. Kiekvienas turėjo po mažą pilį. Daug dienų, daug naktų, daug metų ten tūnodavo. Retkarčiais eidavo moterų gundyti. Jiems sielų reikėjo. Velniai vis statė ir statė pilį.

 

                                   X   X   X

Ar žinote, kur Stefanijos siela? Po pilies slenksčiu… Gal po bažnyčios slenksčiu?

 

                                   X   X   X

– Drebėkite, uodeguotieji, raguotieji! Atminkite, jūs dvėsite, o aš gyvensiu amžinai, aš amžinai būsiu jauna. Aš atsiimsiu iš jūsų savo sielą. Aš nugriausiu jūsų pilį!

Taip nusprendė Stefanija.

Lyg sunkų akmenį užritino sprendimą ant kalvos. Gal kertinį? Vėjas pakilo… Ne akmenį Stefanija ritino. Velniškai didelį lapų kamuolį… Vėjas spalvotus lapus išnešiojo. Vėl moteris mintis dėliojo lyg rudeninius lapus… „Dievas yra pats stipriausias. Velniai galingi. O moteris – kurioje vietoje? Dievas velnių neįveikia. Moteris velnius suka aplink pirštą, aplink plaukus, aplink širdį… Ar visada? Nereikia taip klausti? Moteris maldomis Dievą garbina. Kartais keikia. Turi už ką moterys Dievą apmėtyti negražiais žodžiais… Dievas yra pats aukščiausias! Po jo – moteris… Taip, moteris. Ne – velnias. Pirmiau – moteris, tik tada – velniai…“ Ji nugriaus pilį! Bažnyčia kils į dangų ant Pažaislio kalvos.

 

                                   X   X   X

Stefanija buvo Romos miesto vienuolė. Ji į nežinomus, šaltus kraštus keliavo aplankyti tolimo, labai seniai gyvenusio giminaičio Galaburdos kapą. Stefanija norėjo surinkti visas žinias apie jį ir prašyti Romos kunigų, vyskupų ir popiežiaus, kad Galaburdą paskelbtų šventuoju… Prieš kelis šimtus metų neužmatomi riterių pulkai iš daugelio Europos šalių į Lietuvos žemes ėjo su kardu. Jie Dievą nešė… Galaburda tarpe jų buvo. Jis sakė, kad tuščiomis rankomis reikia eiti, atidarytomis širdimis. Jis ne kartą sustabdė karių pulkus, pasiruošusius žudyti… Jis sakė, kad žudo tik žvėrys. Žmonės negali vieni kitų žudyti. Galaburdą nužudė žmonės prie Kauno pilies.

Stefanija netoli Kauno pilies, netoli Nemuno (kokias mažas tų kraštų žmonės stato pilis), rado pelkėtą mišką, kuriame, pasak liudininkų, buvo laidojami kariai…

Iš miško brūzgynų išlindo jaunas vyras. Atsisėdo ant briedžio rago. Nebuvo šalia briedžio rago! Būtų mačiusi… Gal buvo? Gal tarp lapų slėpėsi? Jaunas vyras – basas. Nauju drobiniu kostiumu pasipuošęs. Ant galvos pūpso šiaudinė skrybėlė.

 – Graži moterie, – jauno vyro akys lyg ugnelės virpa, šokčioja. – Moterie, ar tu nori gyventi amžinai?

– Aš tikiu, kad gyvensiu amžinai, – Stefanija vešlia plaukų sruoga uždengia puse veido. Viena Stefanijos akis laksto jauno vyro lūpomis, krūtine. – Aš daug meldžiuosi, aš po mirties gyvensiu amžinai… Aš liudijimus apie Galaburdą renku. Labai mažai jų liko.

– Graži moterie, – kalbėjo, tarsi dainavo, tarsi ant rankų supo skrybėlėtas vyras, – aš labai daug žinau apie šventą žmogų Galaburdą. Aš tau viską apie jį pasakysiu… Tik mirti neskubėk. Ir melstis neskubėk. Aš iš tavęs mirtį galiu atimti ir tu, tikrai, visada gyvensi. – Jaunas vyras mostelėjo ranka, dingo šiaudinė skrybėlė, rudos garbanos subangavo. – Užmiršk, kad mirsi. Užmiršk, kad mirsi.

Stefanija nori vyro… Labai seniai taip buvo! Ji meldėsi. Daug meldėsi. Didelė Dievo meilė atėjo į širdį ir į visą kūną. Geismą iš krūtinės išmetė lyg numirėlio drabužius… Jos kūnas dar nepaliestas vyro. Geismas vėl Stefaniją užpuolė lyg alkis, lyg troškulys. Gali pakentėti nevalgęs. Ir – negėręs… Stefanija, melskis. Stefanija, melskis! Stefanija, atmink, kad davei įžadus… Melskis! Geismas toks stiprus… Moteris atlošė galvą, plaukai atidengė visą veidą. Ji šypsosi. Jaunas vyras priglaudė garbanas prie vešlių Stefanijos plaukų. Jai niežti galvą! Atrodo, kad plaukuose bėgioja pulkai skruzdėlių. Moteris trina galvą į jauno vyro pakaušį… Pasaka (gal sapnas?) atkeliauja, kai plaukai susitinka. Negerai, kad plaukuose bėgioja maži vabalėliai… Gal jų ten nėra, gal visoms taip būna, kai glaudžiasi vyrai? Visą kūną niežti! Gerai, kad niežti. Jos kūnu bėgios jauno vyro rankos ir neniežtės… Jis krūtine prie Stefanijos krūtinės prisiglaudė. Galėtų dar arčiau… Jis, jaunas vyras, iš krūtinės išplėšė (iš širdies), išrovė… Ką? Šalia guli briedžio ragas. Kodėl jaunas žmogus tik krūtine glaudžiasi, kodėl ne visu kūnu? Stefanijos pirštai apsiveja briedžio rago smailę, žiūri jaunam vyrui į akis. Jis, jau aišku, pasiėmė Stefanijos sielą! Tegul turi. Stefanija geidžia, kad ir jos kūną pasiimtų jaunas, garbanotas žmogus. Tegul ima… Skaudėtų. Pirmą kartą visada taip būna. Nesvarbu, kad skaudės, ji šypsosis… Ko jis laukia? Stefanija, pamiršai, ką Dievui buvai žadėjusi? Dievas supras, Dievas atleis. Dieve, tu gražų man kūną dovanojai, tegul juo džiaugiasi jaunas vyras… Dieve, aš velniškai trokštu vyro. Dieve, tu suprasi, tu atleisi. Žmonių čia nėra. Žmonės nemoka suprasti, nemoka atleisti. Tegul jaunas vyras apkabina, tegul guldo ant samanų. Dieve, aš labai noriu vyro, kad net (gal?) jį myliu! Myliu, labai geidžiu, labai trokštu, myliu… Jaunas vyras negirdi Stefanijos minčių. Jis, lyg pabaidytas briedis, rankomis, kojomis laužydamas šakas, tolsta… Balsu Stefanija jį kvies sugrįžti. Klykia… Tik atsidūsėjimai išsiveržia. Nėra balso. Jeigu jaunas vyras atsigręžtų… Jis pamatytų, jis suprastų, kad Stefanija labai trokšta prie jo prisiglausti. Ji rankas nuleidusi stovi, ant juodų rūbų priešais save sukryžiavusi. Jos rankos tikrai nieko nenori uždengti, paslėpti, neleisti. Ne delnai, o dvi rodyklės, susikertančios viršum dvišakumo… Dievas supras, žmonės nemato! Nežinos, kad jaunas vyras ją nurengė… Stefanija pati nusirengs. Dievas supras… Ji atgailaus. Už laimės akimirkas reikia atlikti atgailą! Dievas atleis, žmonės nežinos…

Jauno žmogaus jau nemato Stefanijos akys. Jį pasivys… Šoks ant nugaros lyg alkana vilkė. Ji labai alkana… Stefanija žingsnį didina, dažnina. Trukdo juodas, siauras rūbas. Apsiraitoja ligi kelių. Puiku! Stefanija bėga per samanas, šuoliuoja nuo vieno nulūžusio medžio ant kito… Trukdo juodas rūbas! Aukščiau klubų atsiraitoja, suriša mazgą. Stefanija skuodžia lyg jaunutė briedė. Jos akys rudaplaukį vyrą regi. Nepaleis jo iš akių… Nepaleis jo iš savo rankų. Iš glėbio nepaleis! Dievas supras… Ji atgailaus. Žmonės nemato, žmonės nežinos… Stefanija į briedę pavirto? Mažėja atstumas. Tik kelios balos skiria… Jose balti debesys plaukia, svyra pušų šakos. Vanduo – šalia. Vanduo atkartoja baltus debesis, pušis, Stefanijos nuogas kojas. Ji virš vandens palinko! Jos veidas vandenyje – labai gražus. Velniškai gražus. Rankas vėl virš dvišakumo sukryžiavo… Vandens paviršius viską atkartoja!

Nejaugi, ji vandenyje pamatė pilies kuorus?

Kieno akims skirta regėti Pažaislio pilį? Tik – tirštos miglos, tik – šermukšnių uogos, tik – kadagių smailės… Ir – juodo vandens balos! Ir – du bokštai. Ir – į vidų įlenkta siena, jungianti bokštus… Vėjas miglas judina. Gal prieš Stefanija, ne vandenyje – velnių pilis? Balose tik bokštų šešėliai skęsta… Girdėjo šnekas, kai Nemunu plaukė, kad už raudonų plytų bažnyčios, už pilies griuvėsių, netoli upės krantų, velniai turi pilį… Nesutiko juodų, raguotų, uodeguotų. Prieš Stefaniją – jauno žmogaus pilis miglose skęsta. Gal pilis užburta? Jaunas žmogus pagrobė jos sielą? Ar siela gali būti raktu? Jaunas žmogus su jos siela, kaip su stebuklingu raktu, atrakins… Miglas išvaikys! Ir išnirs saulėje žėrintys bokštai, sienos, paslaptingi takai. Jis pakvies Stefaniją pilį…

Jaunas žmogus į bokštų viršūnes žiūri.

Jaunas vyras – labai arti… 

Stefanija ištiesia kairę ranką. Jos ranka nežino, ką daryti, kai taip arti jaunas vyras… Stefanija žegnos rudaplaukį! Gal į vyrą visada reikia tiesti kairę ranką? Kai labai myli, kai velniškai trokšti – tik kairę ranką… Stefanija jauną vyrą žegnos kaire ranka.

– Myliu, – šnabžda Stefanija, kaire ranka atsiremia į jauno vyro širdį. Gal tik – į krūtinę? – Trokštu, trokštu. – Moteris abiem rankos įsikimba į rudaplaukio klubus, atsiklaupia. – Myliu, myliu…

– Tu graži, – rudaplaukis jaunas vyras basomis kojomis (ne kanopomis) atsispiria nuo drėgno smėlio, nuo šermukšnių, nuo pušų šakų, per aukštą tvorą liuokteli. Pasislėpė… Vėl atitipena pro vartus. – Tu graži moteris… Vyrai tavimi džiaugsis. Tau auksą po kojomis pils, tau šventoves statys. Tu labai graži.

– Aš noriu tavęs, – Stefanija užsimerkė, delnais užsidengė akis.

Moteris atsiminė, kad jos juodas rūbas aukštai pakeltas, kad skvernai į didelį mazgą surišti… Atrišo mazgą. Juodas rūbas uždengė net kojų pirštus.

– Ar girdi, aš noriu tavęs! Paėmei mano sielą, kodėl bijai mano kūno? Ateik pas mane, ateik į mane…

– Tu – karalaitė, tavimi džiaugsis vyrai.

– Tavęs, ar girdi, man reikia! Jeigu neliesi manęs, gražink sielą!

– Karalaite, tu nežinai, kas aš. Graži karalaite, kaip norėčiau būti vyru… Sielos tavosios neatiduosiu. Ji bus mano pilies slenksčiu.

– Tai tu – velnias? Velniai, žinok, nevisagaliai.

– Graži karalaite, mes Dievą įveiksime. Tada bus didelė šventė. Tada apkabinsime moteris.

– Dievą jūs įveiksite… Gal Dievą ir įveiksite. Bet jūs nežinote, ką gali moterys. Aš nugriausiu tavo pilį. Su žeme sulyginsiu. Pasitrauk, einu pasiimti savo sielos! Girdi, pasitrauk! Aš pastatysiu bažnyčią…

Subangavo iš baltų miglų sudėliotos pilies sienos, užsidarė vartai. Pilies sienos lyg jūros bangos pradėjo augti. Jau uždengė pilies bokštus. Kur jaunas vyras? Nėra jo. Gal niekada nebuvo? Stefaniją miglos užklojo, paskandino. Ji – dugne. Virš jos – miglos, miglos, miglos…

 

                                  X   X   X  

Kas pajėgs nugriauti prakeiktųjų pilį?

Kas juos prakeikė?

Kur jų pilis: nėra ir vėl atsiranda? Vėl nėra.

Ar bažnyčias vyrai dėl moterų stato? Dėl Stefanijos vyrai pastatys bažnyčią… Reikia melstis, ir pastatys. Reikia daug melstis.

Jeigu sielą velniai nusinešė, ar malda turi galią?

Stefanija pasikvies daug šventų vyrų! Neliks pilies. Vyrai bažnyčią pastatys…

 

                                  X   X   X

Stefanija į Krokuvą nukeliavo. Aplink Vavelio pilį ratus suko. Ten gyvena slibinai ir velniai… Ten aplink bažnyčias daug šventų vyrų vis ratais eina. Stefanija kvietė juos griauti pilį prie Nemuno. Šventi vyrai žiūrėjo į gražią moterį su velniais susipykusią, lingavo galvas, trepsėjo kojomis ir vis kartojo tuos pačius žodžius:

– Mes jų pilies nenugriausime. Dievas su jais tiek metų kariauja. Dievas jų neįveikia. Jie neįveikia Dievo… Mes išgriovėme tvartus, kurie buvo pastatyti netikriems dievams. Mes vietoje jų pastatėme labai gražias bažnyčias…

Ji negaiš laiko. Reikia velnių pilį nugriauti! Ant kalvos, šalia ąžuolų, pušų ir skubančio Nemuno vandens būtina pastatyti bažnyčią. Pilį nugriaus! Jeigu velniškai graži moteris prašys, atsiras vyrų… Gal ne šventų? Jie nugriaus pilį!

Stefanija į Romą iškeliavo. Ji pasakys kunigams, šie – vyskupams, vyskupai – kardinolams. Kardinolai paklaus paties popiežiaus, ką daryti: kaip nugriauti velnių pilį netoli Kauno, šalia skubančio Nemuno.

Stefanijos kelionė (kaip liudija pasakojimų nuotrupos) užtruko keletą metų. Ji – Kaune prie Nemuno, ji – Krokuvoje prie Vavelio, ji – skuba į Romą! Švento miesto nepasiekė. Netoli buvo. Užsuko į Montis Coronae kamaldulių vienuolyną.

Ar Stefanija plaukė laivais? Gal ištaiginga karieta dundėjo?  

Ji labai pamaldžių vyrų vienuolyne sutiko baltais rūbais apsirengusį, apžėlusį žila barzda senį. Ar jis ardė sieną? Gal statė? Žilabarzdis ant didelio akmens atsisėdo, basas kojas į šalia gulintį akmenį įrėmė, rankose laikė po akmenį. Stefanija papasakojo istoriją apie miglų pilį prie Nemuno. Vienuolis vis linkčiojo galvą šnibždėdamas:

– Žiūrėk, sese, žiūrėk, labai graži moterie, kaip Dievas į vieną mazgą viską nuostabiai surišo. Nekeliauk į šventą miestą…

– Sakyk be gražbyliavimų, kas gali nugriauti velnių pilį? – Stefanija papurtė galvą. Geltoni plaukai pažiro lyg sulankstyta saulės šviesa. Kokie ilgi! Plaukai, lyg saulės šviesa, uždengė juodą rūbą… Stefanija sukioja galvą. – Sakyk, kas gali atlikti šventą darbą: nugriauti velnių pilį?

– Graži sese, jeigu jie pastatė pilį, pilies niekas nenugriaus. Gal tik Dievas? Gal – kada nors? Dievas iš jūsų kraštų atsiuntė labai turtingą poną… Tas ponas nori Kaune, prie Nemuno, sau antkapinį paminklą pasistatyti. Jis šneka apie vienuolyną, apie pamaldžių vienuolių būrelį, kurie melstųsi už jį, už jūsų valstybę ir už mūsų visų Dievą.

Stefanija kamaldulių vienuolyne nesutiko Kristupo Zigmanto Paco. Tai apie šį turtingą poną kalbėjo žilabarzdis vienuolis. Stefanija skubėjo į Kauną, prie Nemuno, ant Pažaislio kalvos.

Iš kur ji žinojo, kad čia už kelių dienų atidardės Kristupas Zigmantas Pacas?

Jis atvažiavo! Jis arklius prie Nemuno paliko, atpūškavo į kalnelį. Ratu aplink jį būrelis vyrų stovėjo. Gal Stefanija apsiriko, bet jos akys sakė, kad jų tarpe buvo ir žilabarzdis kamaldulių vienuolis. Kalbėjo tik Kristupas Zigmantas Pacas, niekam neleido įsiterpti:

– Mačiau daug tolimų kraštų. Atmintyje liko tik dulkės, tik dulkės… Mačiau daug gražių bažnyčių. Atmintyje liko tik Dievą šlovinančios giesmės. Daug aukso mano rankos lietė. Purvo krūtinėje prisirinko…

– Visada atminkite, kad mirsite, – žilabarzdis vienuolis sukryžiavo ant krūtinės rankas… Rankos iš lėto slenka žemyn, atsiskiria viena nuo kitos. – Neužmirškite, kad esate ant Dievo delno. Atminkite, kad visi mirsite!

– Nežinau, kada mirsiu, – Kristupas Zigmantas Pacas regi virš Nemuno skrendantį baltą, didelį paukštį. – Žinau, paliksiu ošiančius ąžuolus ir skambančius bažnyčių varpus… Geltonu smėliu, lyg paslaptingomis sėklomis, pavirsiu. Aš noriu savo kaulus bažnyčioje amžinam poilsiui padėti. Prie pat Nemuno noriu pastatyti bažnyčią Dievui. Ir – sau… Giedos pamaldūs vyrai, skambės varpai. Aš pats, didžiausias nusikaltėlis, po slenksčiu miegosiu amžinu miegu.

Stefanija vaikščiojo tarp šermukšnių, tarp kadagių, ilgai stovėjo atsirėmus į ąžuolą. Ji dėliojo mintis, lyg voras tinklą: „Ne prie Nemuno reikia statyti bažnyčią. Dievo namus būtina subūdavoti toje vietoje, kur stovi jų pilis. Reikia molį ir plytas taip subūdavoti, kad bažnyčia atkartotų jų pilies vaizdą…“

Kristupas Zigmantas Pacas pasiliko prie Nemuno! Jis norėjo pamatyti nakties dangų virš savo būsimo kapo…

– Skubėk ruošti amžino poilsio vietą, – sušnibždėjo krūtinėje balsas, lyg baltas balandis burkuotų.

Kristupas apsidairė. Jis mato ateinančią moterį. Ji toli, ji artėja. 

Graži moteris stabtelėjo, vos krūtine neatsirėmė į jo krūtinę. Ji kažkur matyta…

– Pone, kurio man nevalia kalbinti, noriu paprašyti… Nestatykite Dievo namučių prie vandens. Bažnyčios bokštai privalo kilti į dangų. Bokštai visada turi rodyti kelią pas Dievą. Bažnyčios bokštų paveikslų negalima skandinti vandenyje.

– Aš su Dievo pagalba pagalvosiu, – Kristupo Zigmanto Paco akys, lyg maži balandžiai, šokinėjo juoda moters suknele: nuo kaklo ligi padų, vėl nuo basų padų ligi kaklo. – Sakyk, ar ne velnias be Dievo pagalbos tave atsiuntė?

Stefanija nekalbėjo, plaukus paleido, juodą rūbą kilstelėjo ir brido į Nemuno vandenį.

– Moterie, ten gilu, sugrįžk. Moterie, sakyk, ar tu tikra? Moterie, aš ant kalvos matau labai gražią bažnyčią. Ji iš baltučių miglų sudėliota… Moterie, kas tokius vaizdus siunčia?

– Pone, tamsta pro ąžuolo kamieną žiūrite… Daug kas, kai pro šio ąžuolo kamieną žiūri, pamato pilį. Tamsta, turbūt, nežinote, mano siela ten gyvena. Po slenksčiu. Pastatyk tokią pat bažnyčią, kokią pro ąžuolo kamieną matai pilį. Kryžiumi dangų sujunk su bažnyčios bokštais. Matai, pilis turi du bokštus: vienas man, kitas tau…

Moteris tolo. Gal Nemuno pakrantės smėliu, gal vandeniu?

Kristupas (nei vienam, nei dviem, nei trim nebuvo lemta pamatyti!) greitai užaugo… Jis – su šimtamečiais ąžuolais lygus. Jis – milžinas! Pasakos liudija, kad milžinai vaikščiojo Nemuno pakrantėmis… Velnių čia niekada nebuvo. Niekada. Gal tik juodi, uodeguoti, raguoti, mažučiai vabalėliai?..

Po bažnyčia, kuri dar bus pastatyta (po jos pamatais, po jos slenksčiu), Kristupas Zigmantas Pacas (jis milžinas!), pakišo delną. Dievo namučius virš ąžuolų iškėlė, sukioja prieš mėnulio šviesą… Bažnyčia tokia pat, kaip pilis! Mūrinė bažnyčia atkartos iš miglų sudėliotą pilį. Pagrindinės bažnyčios durys privalo sutapti su pilies durimis… Kristupas Zigmantas Pacas ant delno vis laiko bažnyčią, kuri dar tik bus pastatyta. Ji ne prie Nemuno vandens glausis, ji ant kalvos stovės. Pagrindinis bažnyčios durų slenkstis privalo sutapti su pilies durų slenksčiu! Kristupas Zigmantas Pacas bažnyčią ant kalvos patupdė, lyg didelį baltą paukštį…

Stefanija vėl iš mėnulio šviesos išniro. Moteris matė, kad Kristupas Zigmantas Pacas labai didelis… Milžinas! Apatinė atvėpusi lūpa… Daug kas manydavo, jog Kristupas visada laiko iškišęs liežuvį.

– Moterie nekart sutiktoji, tu velniškai graži.

Stefanija nori (labai nori!) prisiglausti prie Kristupo krūtinės. Ką vyrai slepia krūtinėse, kad taip labai traukia… Gal ją Kristupas apkabins? Atvėpusi lūpa (tik viena žemyn nulinkus) klajos jos kūnu…

– Graži moterie, tavo plaukai greitai auga. Ar matai, jie jau žemiau krūtinės…

– Šviesusis pone, mano plaukai skuba uždengti juodą apdarą. Pone, kai plaukai uždengs rūbą… Pone, aš juodą rūbą nusirengsiu, mano kūną dengs tik plaukai, – Stefanija viską sakys… Mėnuliui šviečiant ir žvaigždėms šviečiant liežuvis neklauso proto. – Pone, ar mane be rūbų apkabinsi?

– Aš turiu Klarą. Aš prieš Dievą pasakiau, kad ta moteris… Ji viena man atstoja visas pasaulio moteris.

Stefanijos akys slenka Kristupo krūtine. Širdies link artėja. Šviečiančią vyro krūtinę moteris mato, kai ausys girdi dieviškus žodžius… Ne jai skirti šventi žodžiai! Klarai. Klara – jo žmona. Stefanija tilps Kristupo Paco krūtinėje… Kai Klaros nėra šalia, tai kas, kad ji – krūtinėje, Stefanija bus šalia ūsuoto pono. Kristupas galėtų, kai šalia nėra Klaros, ją į širdį priimti.

– Mielas pone, o jeigu mane būtumėte sutikęs anksčiau, dar tada, kai nežinojote, jog žemėje gyvena Klara, ar tada būtumėte į savo krūtinę priėmęs, ar būtumėte geidęs manęs, pasislėpusios po ilgais plaukais?

– Velniškai graži ponia, aš žiūriu į tamsta ir noriu statyti bažnyčią be kapo rūsio. Kai į tave žiūriu, noriu gyventi amžinai.

– Aš irgi trokštu gyventi… Kristupai, netiesa, kad mes mirsime, mes gyvensime amžinai, – Stefanija ranka užsidengia burną… Ji netiesą sako! Jos kūnas ilgai negyvens. Tik siela visada gyvena… Stefanija neturi sielos! Po pilies slenksčiu jos sielą paslėpė velnias… Gal jis – ne velnias? – Kristupai, nuplėšk mano juodą rūbą. Aš pati negaliu… Aš daviau amžinus įžadus. Kristupai, aš noriu turėti mažą gyvybę, ją auginti.

– Moterie, išnyk. Velniškai graži moterie, žinau, nėra čia tavęs… Išnyk iš sapno, iš krūtinės, iš velnio žabangų… Moterie, dar truputi pabūk šalia, išgirsk stebuklingą žinią: mano Klara man padovanos didelį turtą… Jis brangesnis už gražiausias bažnyčias, jo nenupirksi už statines aukso. Man Klara padovanos mūsų kūnų vaisių…

– Kristupai, – Stefanija nugara atsiremia į ūsuoto pono petį. – Kristupai Zigmantai Pacai, jeigu nebūtų taip, kaip tu sakai… Ar tu ant samanų neatsisakytum mano kūno?

Stefanija nuėjo gilyn į naktį. Gal – į sapną?

 

                                   X   X   X  

Daug balandžių atskrido… Nejaugi kažkas iš baltų paukščių bandė sudėlioti bažnyčią? Jų burkavimas atkartojo trūnijančių kaulų braškėjimą. Krintantys saulės spinduliai pro baltų balandžių sparnus piešė žmonių, kartais – vilkų kaukoles… Kristupas Zigmantas Pacas suprato, kad reikia skubėti. Būtina tuoj pat pastatyti bažnyčią ir kapo rūsį. Atmink, kad mirsi. Kristupas nori gyventi, gyventi, gyventi. Žmogau, nežinai, kada mirsi…

1661 m. Kristupas Zigmantas Pacas praturtėjo, gimė sūnus!

Aštuonias dienas burkavo balandžiai. Jie žinią nešė… Naktimis ūkaudavo pelėdos. Iš Nemuno vandens ropšdavosi žuvys…

Tik aštuonias dienas gyveno Kristupo ir Klaros kūnų vaisius! Į mažą sidabrinį karstą paguldė, papuošė lyg angeliuką.

Prapuolė balandžiai, noko šermukšniai, naktimis ūkaudavo pelėdos.

1667 m. Pažaislyje, ant kalvos, Kristupas Zigmantas Pacas padėjo kertinį akmenį: bus sūnaus kapo duobė ir antkapis… Stovės bažnyčia su dviem bokštais ir lenkta, lyg aukštas altorius, siena! Po slenksčiu gulės sūnaus sidabrinis karstelis.

Meistrai skubėjo statyti rūsį, slenkstį paguldė. Kai žmonių aplinkui nebuvo, balandžiai atskrisdavo, tupėdavo ant slenksčio, žiūrėdavo į gilią duobę… Meistrai uždengė duobę po slenksčiu. Gal joje liko gyventi pavargęs balandis? Dienomis, pliaupiant lietui, žmonės girdėjo gyvulio urzgimą. Naktimis dantų griežimas kilo iš duobės. Kažkas tikino, kad po slenksčiu gyvena graži moteris, tik neturi kūno…

Daug kas matė, velniškai graži moteris (nieks nenorėjo minėti jos vardo) aplink statomą bažnyčią vis ėjo ir ėjo netaisyklingu ratu. Taką išmynė smėlyje, rasotoje žolėje.

 

                                  X   X   X   

Išniro spinduliais apglėbta kalva…

Bažnyčią aš pamatysiu? O gal – pilį?  

Peržengsiu slenkstį…

Aš su Stefanija ligi Pažaislio keliavau?

Labai norėjau prie jos sielos prisiglausti… Sklaidosi geltoni saulės spinduliai. Miglos atkeliauja.

Aš atsargiai peržengiau slenkstį.

Stefanija labai arti. Aš jai apie Galaburdą papasakosiu.