Rainer Maria Rilke. „Duino elegijos“ (I–III). Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė

Aldona Elena Puišytė. Zenono Baltrušio fotografija

 

 

 

Rašytoja Aldona Elena Puišytė meistriškai įvaldžiusi ne vieną literatūros sritį – ji poetė, eseistė, kelių dešimčių autorinių knygų autorė. Vertėja, lietuviškai prakalbinusi Friedricho Hölderlino, Novalio eiles, šįkart imasi tikro iššūkio – austrų poeto R. M. Rilke’ės „Duino elegijų“ (Duineser Elegien; pirmą kartą lietuviškai pasirodė 1998 m., vertėjas Antanas Gailius. – Vilnius: Aidai). Šis R. M. Rilke’ės hermetinės poezijos ciklas buvo pradėtas rašyti 1912 m. Duine ir fragmentiškai kurtas iki 1914 m. Sutrukdžius karui, jis buvo užbaigtas tik 1923 m.

 

 

 

Rainer Maria Rilke

 

Raineris Maria Rilke’ė – vienas didžiausių vokiečių literatūros moderniųjų klasikų. Jo kūrybos viršūnėmis laikomi du poetiniai ciklai „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“. „Duino elegijoms“ būdinga sudėtinga simbolika, gausios nuorodos į mitologiją, Bibliją, literatūrą, vaizduojamąjį meną. „Duino elegijų“ centre – angelas, įkūnijantis neišsakomą dvasinės tikrovės tobulumą. Nors poetas suvokia žmogaus trapumą, praeinamumą ir bauginančią angelo didybę, vis dėlto septintojoje elegijoje išdrįsta jam priminti ir žmogiškosios kūrybos vertę: „Ar ne stebuklas? O stebėkis, angele, nes mes tai, / mes, o didysai, papasakok, kad mes tiek pajėgėm, man / kvapo trūksta liaupsėms…“

R. M. Rilke’ė neigiamai vertino chaotišką miestų civilizaciją, nuolat nuo triukšmo traukėsi į metafizinės prasmės vienumą, kad susitelktų savyje ir ieškotų atsakymo į buvimo ir mirties klausimą. Apie šį klausimą sukosi visa jo kūryba. Jam „buvimas čia įstabus“, tačiau visų pirma kūrėjas akcentuoja vidinio gyvenimo svarbą: „Niekur, mylimoji, pasaulio nebus, tiktai viduje.“ R. M. Rilke’ė teigė, kad poezijos paskirtis – regimybės perkeitimas į neregimybę, tokiu būdu per kūrybinę galią išsaugant dužų regimąjį pasaulį. Savo kūryba jis skelbė nedalomą būties vientisumą. Tikėjo ypatinga poeto misija, akcentavo poezijos taurumą ir vertingumą.

 

Aldona Elena Puišytė

 

Skelbiame naujus A. E. Puišytės pirmųjų trijų R. M. Rilke’ės „Duino elegijų“ vertimus, o spaudai rengiamoje A. E. Puišytės vertimų knygoje rasite ne tik R. M. Rilke’ės, F. Hölderlino, Novalio, bet ir kitų puikių poetų eilių.

 

Rainer Maria Rilke

 

Duino elegijos

 

 

Pirmoji elegija

 

Kas, jei sušukčiau, išgirstų mane iš angelų

kareivijos? Ir jeigu kuris nelauktai man             

pats širdį paliestų: aš prapulčiau nuo jo

galingesnio buvimo. Nes grožis tėra tik

baisumo pradžia, ją mes dar ištveriam,

apstulbę, jog lengva jam būtų be gailesčio

mus sunaikinti. Kiekvienas angelas šiurpus.

     Štai dėl ko aš liaujuosi šaukęs ir tamsiąją

raudą užgniaužiu. Ak, ir ko mes čia dar

drįstume trokšti? Ne angelų, ne žmonių,

ir nuvokiantys žvėrys kartais jau regi,

kad ne toks patikimas mūsų buvimas

šiame slėpiningam pasauly. Gal išlieka

koks medis ant skardžio, į kurį kasdien

mes žvelgtume; gatvė lieka vakarykštė

ir įnoringa mūsų įpročių ištikimybė, –           

čia jiems patiko, įaugo ir pasiliko.

 

     O ir naktis, ta naktis, kai vėjai visatos

mums veidus vėsina, – o kam ji, kam,

klastingoji, kuriai vienišai širdžiai jinai

neapsireiškia? Ar lengviau mylintiems?

Ak, jie vienas kitam tik lemtį užstoja.

      Nežinojai dar to? Mesk tuštumą iš rankų

į erdves, kuriomis čia alsuojam; gal paukščiai

jaučia jautriau jų skrydyje išplatėjantį orą.

Taip, pavasariai ilgėjos tavęs. Ir žvaigždės

vylėsi, kad jas tu jauti. Pakildavo kartais

ūmi banga iš praeities; arba praeinant

pro langą atvertą, jautriai prabildavo

smuikas. Ir visa tai buvo tau užduotis.

Ar išpildei? Pernelyg sutrikęs gal buvai

nuo laukimo, viskas tau tartum bylojo

apie mylimosios artumą? (O kur ją slėpsi,

kai svetimos didelės mintys aplanko,

svečiuojas ir nesyk pasilieka nakvynei.)

Bet jei ilgu, mylinčius apdainuok; taurus jų

jausmas, deja, dar maža nemirtingumo.

Tiems, kuriems gal pavydi, apleistiesiems,

matei juos mylinčius labiau nei romieji.

Giedok kas kartą naujai nepasiekiamą šlovę;

atmink: herojus ištvėrė, net jo žlugimas

buvo dingstis išlikti: jo paskutinis gimimas.

O mylinčiuosius priglobia išvargus gamta

savo prieglobsty, sakytum trūksta jai galių

iš naujo juos gimdyti. Apie Gasparą Stampą

ar kada pagalvojai, kad ir kita mergaitė,

kurią mylimasis apleido, kaip pavyzdį taurų

atmintų, mąstytų: kad aš būčiau kaip ji!

Pagaliau gal turėtų šie senieji skausmai

ir mus apvaisinti? Ar ne laikas jau mylint

atsiplėšt nuo mylimųjų, virpant, įtampoj,

kaip kad lanke strėlė, jau iššokusi skrydin,

reikštų daugiau, nei yra. Pasilikt nėra kur.

 

Balsai, balsai. Klausyk, širdie, kaip andai

tik šventieji teklausė: kad balsas galingas

juos pakeltų nuo žemės; bet jie klūpojo,

neįtikėtini, ir po to, nepaisydami nieko:

taip jie įsiklausė. Ne todėl, kad Dievo balsą

galėtum ištverti iš tolo. Dvelksmo klausykis,

tos žinios nepaliaujamos, tyloje apreikštos.

Ji atsklinda nuo tų, kurie mirė jaunystėj.

Įžengus kadaise į bažnyčias Neapoly,

Romoje, tyliai ar nebylojo tau jų likimas?

Ar kuomet atsiskleisdavo įrašai taurūs,

kaip neseniai plokštėj Santos Marijos Formosos.

Ko gi jiems reikia? Lengvai galėčiau paneigti

jų tariamos skriaudos regimybę, kuri

sielų judesius tyrus katkartėmis sudrumsčia.

 

Iš tikrųjų, keista žemėj daugiau negyventi,

įpročius tuos palikti, kurių vos pramokom,

rožėms ir kitiems slėpiningiems daiktams

žmogiškos ateities prasmių jau nesuteikti;

tuo, kuo būta be galo baimingose rankose,

niekados jau nebūti, ir netgi savąjį vardą

išmesti, kaip išmetam sulaužytą žaislą.

Keista prarast troškimus. Keista išvysti

kaip visa, kas taip buvo svarbu, erdvėje      

padrikai subyrėjo. Ir mirusiu būti sunku,

ir pastangų reikia palengva amžinybės

dalelę pajusti. – O klysta, aiman, gyvieji

nuo gyvenimo per daug atskirdami mirtį. 

Angelai (sako) dažnai ir visai nebežino,

kur gyvi, o kur mirusieji. Amžinas srautas

amžinai srūva per abi karalystes, neša visus

su savim, vieningai ten ir čia juos priglobia.

 

Iš tiesų, kas mes tiems, kur anksti pasitraukė,

greit atprato jie nuo žemiškumo, kaip kūdikis

nuo švelnios motinos krūtinės. Bet gi mes,

kuriuos traukia paslaptys didžios, o dažnai jos

liūdesy atsiskleidžia – ar galėtume būti be jų?

Ar beprasmė sakmė, kad beraudant Linoso,

pirmos gaidos taip persmelkė apmirusią nyką,

kad iš baimės erdvėj, kuri pusdievį jauną prarado,

tuštuma pirmąsyk suvirpėjo tuo virpuliu darniu,

kuris dabar mus paguodžia, įkvepia ir gelbsti.

Vatikano muziejuje. Mildos Kiaušaitės fotografija

Antroji elegija

 

Kiekvienas angelas šiurpus, ir vis viena, o varge,

apdainuosiu aš jus, beveik mirtį nešą sielos paukščiai,

žinodamas apie jus. Ką beveiksi, Tobijo dienos praėjo,

kai kažkas spindulingas stovėjo prie paprasto slenksčio,

apsisiautęs kelionės apsiaustu ir jau visai nebaisus;

(jaunuolis į jaunuolį tartum smalsaudamas žvelgė).

Bet jei archangelas dabar, šiurpusis, iš už žvaigždžių

pas mus nors akimirkai, nusileisdamas, priartėtų, nu-

trenktų mus mūsų pačių širdies smūgis. Kas esat?

 

Iš ankstyvosios palaimos, tvarinijos lepūnai,

kalnagūbrių juostos, aušrotos viršukalnės

visos kūrinijos, – žiedadulkės žydinčio Dievo,   

šviesulių sąnaros, galerijos, laiptai ir sostai,

būtybių visata, palaimos skydai, audrotos

ekstazės nuostabi patirtis ir ūmai, pavieniai,

veidrodžiai: tie, kur spindesiu būdingą grožį

vėl atgal į save, į savitą veidą, sutraukia.

 

Nes mes, jausdami, save išgaruojam, ak, mes

iškvepiam patys save; nuo blyksnio lig blyksnio

blėsta mūsų dvelksmas. Tegu tada kas pasako:

taip, srūvi man į kraują, tas kambarys, pavasaris

prisipildo tavęs… Aiman, juk mūsų tai nesulaiko,

mes nykstam jame ir aplink. O tuos, kurie taurūs,

kas juos sulaikys? Kažkokie blyksniai nuolatos

apšviečia jų veidus, vėl gęsta. Lyg rasa nuo žolės

išgaruoja viskas, kas esam, iš mūsų kaip karštis

atvėstančio valgio. O šypsena, kur? O žvilgsni:

nauja ir karšta, vėl nuslūgstanti širdies vilnis – ;

vargas man: juk tai esame mes. Ar skanaujam

visatos, kurioje mes pradingstam? Ar angelai

renka tik savo, tik tai, kas iš jų spinduliuoja,

ar kada nors, tartum per klaidą, mažą dalelę

ir iš mūsų buvimo? Ar esame jų bruožuos

tiktai tiek įterpti kaip jausmingas trapumas

nėščių moterų skruostuos? Šito neregi jos,

sąmyšy į save atsigręžusios. (Kaip galėtų regėti.)

 

Mylintieji galėtų, jei pajėgtų, nakties erdvėje

tai išpažint kaip stebuklą. Nes, atrodo, visa

mus nuslepia. Žvelk, medžiai yra; ir namai,

kuriuose mes gyvenam, tebestovi. Tik mes

srūvam pro viską tartum virpėjimas oro.

Ir visi lyg būtų susitarę, mus nutyli, tartum

gėdintųs ar puoselėtų dar kažkokią viltį.

                    

Mylintys, jūs, kuriems viens kito pakanka,

aš klausiu. Glaudžiatės. Įrodymų ar turit?

Žvelkite, man atrodo, kad mano rankos

viena kitai palankios, liūdnas mano veidas

panyra į delnus. Tai man teikia truputėlį

tikrumo. O kas gi ryžtųs vien dėl to būti?

Betgi jūs, kurie viens kito žavesy semiate

galios, kol vienas iš jūsų, ūmai nugalėtas,

ima melsti: gana – ; jūs, kurie tarp delnų

prisirpstat nelyginant vynuogių metai;

pralaimite kartais jūs tik todėl, kad kitas

galutinai ima viršų: jūsų aš klausiu. Žinau,

sąlytis jūsų palaimingas, kol tęsias glamonė,

nes vieta neprapuola, kurią jūs, švelnieji,

pridengiat; o tame, kas įvyksta, jūs patiriat

grynąją trukmę. Taip, vienas kitą apglėbę,

jūs žadate amžinybę. Ir vis dėlto žvilgsnių

pirmųjų baimę įveikę ir ilgesį palei langą,

pirmą bendrąjį taką, vieną kartą per sodą:

mylintieji, ar esate dar savimi? Kai burna

prie burnos pripuola – gėrimas prie gėrimo:

ir gėrėjas, keista, tolsta nuo šio veiksmo. 

 

Ar nestebino jūsų niekad atikos bareljefuos

žmogaus gestų atsargumas? Meilė jų ir sudie

ar negulė ant pečių taip lengvai, tartum būtų

iš kitos medžiagos nei mūsų? Ar menat delnus,

kaip švelniai jie lietė, nors torsai tokie galingi.

Tie santūrieji tuomet žinojo: štai mūsų riba,

šitai yra mūsų, toks mūsų lietimas; stipriau

mus suspaudžia dievai. Bet tai dievų savybė.

 

Ir mums kad atradus, kas gryna, nesutepta, –

žmogiškai lemčiai, vaisingos žemės ruoželį

tarp srauto ir akmens. Širdis mus pačius vis dar

prašoka, kaip ir tuos. Mes negalim to daugiau

sušvelnint meditacija būties paveikslų ir nei

dieviškųjų kūnų, kur tai didingiau suvaldyta.

Auguste’o Rodino skulptūra menininko muziejuje Paryžiuje. Mildos Kiaušaitės fotografija

Trečioji elegija

 

Viena yra mylimąją dainuoti. Kas kita, o varge,

dainuot nuodėmingas, slaptas upes – kraujo dievų.

Tas, atpažintas iš tolo, jos jaunuolis, ką jisai žino

apie džiugesio viešpatį, tas, kurs vienatvėj dažnai,

nepaguostas mergaitės, o kartais jos lyg nebūtų. 

Ak, iš kokios nežinios jis savo dievišką galvą

pakėlė, kviesdamas naktį maištui galingam.  

Jis, kraujo Neptūnas, o šiurpus jo tridantis,   

o vėjas tamsus jo krūtinėj iš susuktos kriauklės.

Klausyk, kaip naktis, gilėdama, tuštėja. O žvaigždės,

ar ne iš jūsų tas begalinis mylinčiųjų troškimas

džiaugtis mylimu veidu? Ar jautrus pažvelgimas

į tyrą pamiltąjį veidą ne iš žvaigždynų tyrumo?

 

Bet gi ne tu, o varge, ir ne jo motina, ne,

tamsųjį jo antakių lanką įtempė, laukimui.

Ne dėl tavęs, jį mylinti mergaite, ne tau

prasivėrė jo lūpos išraiškai jausmų vaisingai.

Nejaugi manai tu, kad lengvas tavo žingsnis

taip jį sukrėtė, tu, žengianti lyg ankstyvas vėjas?

Tu suaudrinai jam širdį; bet senesnis šiurpas 

jį pribloškia, vos tik tau prie jo prisilietus.

Šauk jį… bet iš protėvynės tamsios neprišauksi.

Tiesa, jis geidžia, jis pašoka; atgijęs gyvena

tavo slaptingoj širdy ir prasideda iš naujo.

Bet ar prasidėjo iš tikro?

Motin, tu mažą jį padarei, tu ta, kuri pradėjo,

jis buvo tau naujas, tu prie naujų jo akių

lenkei meilingą pasaulį, svetimumą užstojai.

Kur, ak, kur tie metai, kai tu paprasčiausiai

savo liemeniu liaunu nuo chaoso jį gynei?

Daug ką nuslėpei tu; kambarį, naktiškai baugų,

jaukinai širdimi, pripildyta meilės, prieglobsčio

žmoniškumą tu liejai į gaubusią jį erdvę nakties.

Ne tamsumoje, ne, o savo buvimo artumoj

įžiebei lempą naktinę, švytinčią tavo bičiulystėj.

Nebuvo šlamesių, kurių šypsniu nenušviestum,

tartum iš anksto žinojai, kada grindys girgždės…

O jis klausėsi ir nurimo. Atsikėlusi naktį, švelni,

tiek daug jam padėjai; kai slapstės už spintos

lemtis po apsiaustu, o užuolaidos klostėse

plakės, lengvai joms vilnijant, nerami ateitis.

 

Ir jis pats, kaip jis gulėjo, paguostas, po

prieglobsčiu tavo mieguistų lengvų vokų,

snūduriuodamas saldžiai prieš miegą, –

rodės toksai apgintas… Bet viduj: kas jį gynė

nuo potvyniu kylančios slaptos jo prigimties?

Ak, nebuvo miegantysis apgintas; miegant,

bet karštligėj, klejojant: kaip jisai į save paniro.

Jis, naujasis, baimingas, kaip jis buvo apipintas

jo paties slėpiningo tapsmo vešinčiom atvašom,

įtrauktas į tinklus, į kankinantį augimą, į plėšrias

persekiojančias formas. Pasidavė. – Jis jas mylėjo.

Mylėjo savo vidų, vidinį savo laukiniškumą,      

šią girią pirmykštę savy, kur gilioje tankmėje

šviesiai žaliavo jo širdis. Mylėjo. Paliko ją, žengė

prie savo šaknų galingų, prie ištakų giliųjų,

kur menkas jo gimimas jau užmaršty. Su meile

leidosi jis į seniausiąjį kraują, į prarajas gilias, 

kur pabaisos gulėjo, protėviais sočios. Ir visos

tos šmėklos jį pažino, merkė jam tarsi bendrui.

Taip, pabaisa jam šypsojos… Kartais

tu taip švelniai šypsodavais, motin. Kaip galėjo

jis nemylėti tos, kuri jam šypsojos? Juk anksčiau

kilo ši meilė, nes tuomet, kai nešiojai jį savyje,

ištirpo ji gemalo vandeny lengvai su sėkla.

 

Žvelk, mes nemylime taip, kaip gėlės, iš vienų

vienintelių metų; srūva į mus, kai mes mylim,

syvai iš pirmapradžių gelmių. O mergaite,

šitai: kad mylėtume savy ne vieną, tą būsimą,

nesuskaitomą eilę gimimų: ne vienatinį kūdikį,

bet ir protėvius, kurie tarsi atskalos nuo uolų

ilsisi prigimties gelmėse; išsekusias senvages

buvusių pramočių mūsų – ; o ir visą

begarsį gamtovaizdį po apniukusia arba

aiškia lemtimi – :  jie aplenkė, mergaite, tave.

 

O tu pati, tu ką žinai, – tu, kuri žadini

mylimajame laiką pirmykštį. Kokie jausmai

sruvo tau iš ano meto būtybių. Kokios

moterys neapkentė tavęs. Kokius niūrius vyrus

tu pažadinai jaunuolio gyslose? Mirę

kūdikiai prašėsi pas tave… O tyliai, tyliai,

švelni jam, tęsk ramų dienos triūsą, – nuvesk

jį į sodą ir duok jam nakties

pranašumą… Sulaikyk jį…

 

Iš vokiečių kalbos vertė Aldona Elena Puišytė

 

Versta iš: Rainer Maria Rilke „Sämtliche Werke Band 2“. – Frankfurt am Main: Insel Verlag, 1955.

 

A. E. Puišytei 2020 m. vasarą skirta LTKT stipendija

 
 
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *