Nijolė Raižytė. Romano „Kareivio duktė“ ištrauka

Prozininkės, muziejininkės Nijolės Raižytės bibliografijoje – du romanai ir keturi novelių rinkiniai. Rašytojos proza subtili, moteriška, joje susipina įtaigūs poetiški aprašymai ir kasdienybės aktualijos, buitis ir svajos. Romanas „Nesudegintos ant laužo“ (Vilnius: Alma littera, 2008) pasirodė prieš dešimtį metų, novelių rinkinys „Vietos užimtos“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015) – prieš trejus, tad justi, kad kūrėja neskuba, leidžia istorijoms vykti savo vietoje ir savu laiku. Galbūt dėl šio ypatingo kantrumo N. Raižytės tekstai lengvai plukdo skaitytoją, perkelia jį į pažįstamą ir šiek tiek magišką pasaulį.

Spaudai jau parengtas naujausias N. Raižytės romanas „Kareivio duktė“, kurį planuoja išleisti „Naujoji Romuva“, pasakoja apie savo šaknų, tapatybės paieškas. Pasak rašytojos, „kiekvienas karas, okupacija ar sumaištys tarp tautų palieka ir daug sulaužytų likimų, šeimos paslapčių. Šio romano veiksmas siekia sovietmečio laikus, tačiau kilmės paieškos bus aktualios visada, regis, keisis tik dekoracijos…“

Pristatomoje ištraukoje – buitiškas ir drauge emocionalus bei svajingas pirmasis tėvo ir dukros susitikimas, kuriame ne tik pasakojimai prie stikliuko degtinės, bet ir ant kilimo už lango skriejanti močiutė.   

 

Nijolė Raižytė

 

Ištrauka iš leidybai parengto romano „Kareivio duktė“

         

Vieną penktadienio pavakarę Rugilė net neįtarė, kokia staigmena jos laukia laiptinėje. Kampe, prie lango, apkrauto vazonėliais su nušiurusiais kaktusais, stovėjo nenusakomo amžiaus apšepęs vyras. Nuo jo trenkė prakaitu ir pelėsiais. Vilkėjo sovietinių laikų kareiviškais rūbais, prie kojų stūksojo žalia išblukusi kuprinė. Rugilė užrietė nosį ir, abejingai praėjusi pro nepažįstamąjį, kuo skubiau norėjo atsirakinti buto duris. Tačiau jai, kaip tyčia, nesisekė: raktas krito iš rankų, strigo spynoje, paskui vėl išslydo. Ko aš taip jaudinuosi, ramino save, juk ne pirmas kartas, kai laiptinėje sutinku nepažįstamąjį. Tikriausiai čia koks nors kaimyno draugas, atvykęs iš provincijos…

Kai raktas antrąkart Rugilei iškrito iš rankų, vyras priėjo, pakėlė jį ir tylėdamas padavė.

– Ačiū, – suburbėjo. – O jūs… pas ką?

– Tai tu ir būsi Rugilė Starkutė? – paklausė vyras ir giliu tamsiu žvilgsniu persmeigė Rugilę. Ją net šiurpas nupurtė.

– Taip, – prisipažino Rugilė. – Iš kur mane pažįstate?

Vyras atsakyti neskubėjo. Įsprūdęs į koridorių, švystelėjo kuprinę ant grindų, drąsiai, lyg seniai čia būtų gyvenęs, įėjo į virtuvę, atsisuko šalto vandens čiaupą ir, prisileidęs kaupiną stiklinę vandens, išgėrė. Paskui, atsisėdęs už stalo, pasakė:

– Tu manęs nebijok, aš nesu nei žudikas maniakas, nei koks prievartautojas ar vagis. Gyvenu Klaipėdoje, iš ten ir atsibeldžiau. – Pasirausęs kelnių kišenėje, išsitraukė sulamdytą laikraščio skiautę ir, ištiesęs ją ant stalo, palygino plačiu sudiržusiu delnu. – Va, šitas popiergalis pas tave atvijo.

Tai, kas nuo pat pirmos akimirkos, pamačius netikėtą svečią, sukirbėjo Rugilės galvoje, dabar pasitvirtino: Jis sakys, kad yra mano tėvas!

Atspėjo.

Bet… – tyliai svarstė Rugilė, – jis gerai kalba lietuviškai, todėl abejoju… Ir kam ta vaidyba: sovietinių laikų kareiviški rūbai, atributika, net nešvara… Gal, kad iš karto patikėčiau?  Tegul pirma išsimaudo vonioje, o paskui pakalbėsim, – dar kelios minutės, ir uždusiu.

Rugilei pasirodė keista, bet pasiūlymo išsimaudyt vyras neatmetė, net neįsižeidė, tik pasakė, kad ji gerai sugalvojo. Prausdamasis, girdėjo, tyliai niūniavo rusišką melodiją. Rusišką, bet ne lietuvišką! Gal čia tik vaidyba, vėl suabejojo Rugilė. Tačiau baimė jau buvo išgaravusi ir ji ramiai, ruošdama vakarienę, triūsė virtuvėje. Gal vis tik paskambint ar parašyt žinutę Giedriui, svarstė, jeigu man kas nors atsitiks, tai žinos, kas tai padarė. Bet paskui apsigalvojo. Čia juk mano gyvenimas, mano problemos, pati turiu visą šitą mėšlą išmėšt. Apimta smalsumo, įkišo nosį į koridoriuje pūpsančią netikėto svečio kuprinę, trenkiančią jūros dumblu ir žuvimi. Ten buvo tik peilis juodose makštyse, gabalas sudžiūvusios duonos popieriniame maišelyje, rūkyta žuvis ir… rusiška knyga. Vis tik jis skaito… rusiškai! Aleksandro Grino ,,Raudonosios burės“. Sužinok, ką žmogus mėgsta skaityti, ir jau daug apie jį žinosi, net jeigu jis nepravers burnos ir neištars nė vieno žodžio. Vadinasi, šitas žmogus – užkietėjęs romantikas! Tikriausiai pamišęs dėl jūros, uostų, žvejybos, labiausiai dievina laisvę, horizontą ir visada turi mylimą moterį, ištikimai laukiančią krante.

Vakarienę valgė godžiai, nesikuklindamas, kartais prasčiokiškai čepsėdamas ir užsikosėdamas. Rugilė, sėdėdama kitame stalo gale, atidžiau jį apžiūrėjo: veidas nugairintas vėjų, įdegęs, oda šiurkšti, praplikęs, likę plaukai nušiurę, styro kaip stagarai, pečiai platūs, kresnas, tačiau nestoras, – tikrai ne inteligentas, kiurksantis biure prie kompiuterio.

– Kodėl apsivilkote kareiviškais rūbais? – paklausė Rugilė. – Gal norėjote sugrįžti į praeitį?

– Norėjau, – atsakė trumpai, geležiniu balsu. – Jeigu būčiau apsivilkęs kostiumu, ko gero, būtum neįsileidusi.

– Taip… – Rugilė nesigynė, – išsyk pajutau, kas jūs toks. Bet… kodėl atėjote nesiskutęs, seniai nesiprausęs? Ar tokie buvo sovietinių laikų kareiviai?

Vyras šyptelėjo.

– Prancūziškais kvepalais nekvepėjome, bet ir dvokiantys nevaikščiojome. Nors, sako, po Antrojo pasaulinio karo rusų kareiviai, palyginus su vokiečiais ar prancūzais, atrodė prastai: apdriskę, apiplyšę, išbadėję kaip alkani šunys. Lietuvoje kai kas tik pirmąkart pauostė lašinių, paragavo skilandžio. Tik paskui, po okupacijos, prakuto. Dabar nenusiprausiau, nes neturėjau kur. Jau mėnuo kaip bedarbis ir benamis – netekau darbo uoste, išsiskyriau su žmona. Turiu vieną sūnų, bet net nežinau, kur jis dabar – Anglijoje, o gal Amerikoje. Bet man visai ir neįdomu, niekada su juo nesutariau, boba pasiekė savo: visąlaik mane sūnaus akivaizdoje šmeižė, niekino, vadino nevykėliu, menkysta, alkoholiku. Prisipažinsiu, į taurelę nespjaunu, bet ir patvoriais kaip kiaulė nesivolioju. Jeigu rastum kokią čėrkutę baltos, būčiau dėkingas, dukra…

Ar tik nebūsiu pasikabinus ant kokio aferisto kabliuko, – pagalvojo išsigandusi Rugilė, – gal tik atėjo prisikimšt pilvo, išgert. Ir nė joks jis čia mano tėvas! Linkstančiomis ausimis sušveitė tris kotletus, kalną virtų bulvių, pusę litro raugintų agurkų, o dabar dar jam ir degtinės paduok. Va tau ir išsvajotasis tėtušis! Grafas! Bajoras!

Tačiau vis tiek kažkas jame buvo tokio, nuo ko Rugilei šilo širdis ir atapusta traukėsi baimė. Neprašytas papasakojo, kad gerai prisimena tą vieno vakaro nuotykį su Gražina, jos tikrąja mama. Sakė, ji buvusi tokia graži ir linksma, jog iškart pametęs galvą. Susitarė susitikti dar kartą, bet dalinį, kur jis tarnavo, staiga išsiuntė į Klaipėdą. Ten kiek vėliau susipažino su būsima žmona, vedė, į tolimąjį Rusijos kaimą negrįžo, tik keletą kartų buvo nuvažiavęs tėvų aplankyti. Sakė, kad jeigu būtų žinojęs, jog Gražina laukiasi, tikrai būtų ją vedęs, nepalikęs likimo valiai. Labai stebėjosi, kad ji atsikratė ką tik gimusia mergaite kažkur laukuose, o paskui jos nerado. Sakė: Jai tikriausiai pasimaišė protas, kito paaiškinimo nerandu. Jeigu būčiau buvęs šalia, tikrai taip nebūtų atsitikę.

Kai Rugilė parodė mamos nuotrauką, Michailas ilgai į ją žiūrėjo, paskui priglaudė prie širdies, palingavo, paaimanavo. Pasidėjęs ant stalo, glostė ją pirštais ir verkė, nesidrovėdamas, net pasikūkčiodamas. Verkė ir tyliai šnibždėjo: Gal su tavimi būčiau buvęs laimingesnis, gal mudviejų šeimyninis gyvenimas nebūtų suskilęs kaip veidrodis, išpustytas vėjų, išbarstytas kaip jūros akmenukai, dvokiantis kaip pašvinkusi žuvis…         

Rugilei atrodė keista, kad vyras ašaroja ir nė kiek nesigėdi. Pagailėjusi atnešė butelį Lietuviškos degtinės, pastatė taureles, užkandai padėjo duonos ir keletą gabaliukų rūkytos dešros su raugintais agurkais. Pamačius tokias vaišes, svečio akys sublizgo. 

– Į tavo sveikatą, Rugile, – pasakė, išlenkdamas taurelę iki dugno. – Tegul tau viskas sekasi, tegul laimė neapleidžia šitų svetingų namų.

Rugilė iš mandagumo kartą gurkštelėjo, tačiau daugiau negėrė. O svečias, atvirkščiai, nesidrovėjo: maukė taurelę po taurelės, Rugilės klausiamas atvirai pasakojo apie savo giminę, ir kuo toliau, tuo labiau linksmėjo.

Sužinojo, kad abu jo tėvai kilę iš mažo Rusijos kaimelio Archangelsko srityje, kad visą gyvenimą buvo paprasti valsiečiai, arė žemę, sėjo, sodino, augino gyvulius, traukė  žuvis iš žuvingų upių ir ežerų. Beje, į tas pačias vietas, kur žaliuoja tankūs taigos miškai, Stalinas 1941 metais pradėjo tremti ir komunizmui nusikaltusius lietuvius. Jie sunkiai dirbo, kirto miškus ir alkani gyveno barakuose. Maži vaikai išmirė iš bado, išliko tik stipriausi arba kuriems likimas ir ten buvo malonus, nors ir kreivai, bet nusišypsojo. Pasakojo, kad dvi jo gimtojo kaimelio merginos ištekėjo už tremtinių: viena už lietuvio, kita už latvio. Taigi, apie Lietuvą jis jau girdėjo vaikystėje, tik nesuprato, ką tokio siaubingo padarė tie kažkur iš toli atvežti ir banditais vadinami žmonės. Ištremtas moteris vadino prostitutėmis ir liepė prie jų nesiartinti. Pasirodo, viskas buvo melas, bjaurus juodas melas. Buvo atvirkščiai, negu pasakojo komunizmo propagandistai: ištrėmė Lietuvos elitą, pačius darbščiausius, kūrybingiausius, turtingiausius ir protingiausius žmones. Bet apie tai sužinojo daug vėliau, jau gyvendamas Lietuvoje.

–  O žiemos ten labai gražios… – užsisvajojo svečias. – Daug sniego, balta balta, miškų platybės neaprėpiamos, o pušys ir eglės tokios didelės, sodrių spalvų. Ne, čia, Lietuvoje, nors  taipogi gražu, nieko nesakau, bet vis tiek ne taip. O pūgos! Kokios kartais ten siaučia pūgos! Dangus su žeme maišosi, vėjas staugia kaukia, plėšia trobų langus, bando išversti sienojus, kartais atrodo, kad net pamatus išjudins ir viską sugriaus. Kartą, dar vaikas būdamas, per šaltį ir speigą pasiklydau miške ir vos nesuragojau, vos galo negavau. Išlėkiau į mišką palakstyt, į laukinius žvėris pasižiūrėt, einu einu, sušilęs klampoju per sniegą, o jokio žvėries kaip nesutinku, taip nesutinku: nei meškos, nei lūšies, nei briedžio, nei vilko. Supykęs įsikoriau į eglės viršūnę, apsidairiau ir staiga išgirdau kaukiant vėją. Išsigandęs išsiropščiau iš medžio ir puoliau bėgt namų link, tačiau akimirksniu užpustė taką, nė per pėdą nieko aplinkui nemačiau. Skruostus ir rankas svilino speigas. Atsitūpiau po egle, susigūžiau į kamuoliuką ir nusprendžiau palaukt, kada pūga liausis. Taip betupėdamas ir užsnūdau. Gal būčiau ir užšalęs, jeigu ne mūsų šuo, gražuolis Sibiro haskis, vardu Debesis. Staiga jaučiu, kad kažkas laižo užšalusius skruostus, apšarmojusias akis, kaktą. Pūga jau buvo kiek aprimusi ir aš šiaip ne taip parsekiau namo paskui ištikimąjį Debesį. Protingas tai buvo šuo, labai protingas…

Kai Rugilė klustelėjo apie jo paties mamą, svečias jau buvo gerokai įkaušęs, todėl abejojo, ar jis pasakoja tiesą, bet jai vis tiek buvo įdomu klausytis. Sakė, kad jos vardas buvo Ana, kad buvusi protinga, sumani, darbšti, vidutinio ūgio, žalsvų akių, šviesiai rusvų tankių plaukų, gražios šypsenos, iškalbi. Paskui staiga susimąstė, įbedė apgirtusias akis į Rugilę ir paklausė:

– O kodėl tau labiau rūpi mano mama, kodėl ne tėvas, tavo senelis?

– Genetikai sako, kad mergaitės daugiausia būna panašios į močiutes iš tėvo pusės. Nežinau, ar čia teisybė, bet jie taip tvirtina, sako, kad net ligas iš jų paveldi.

Tai išgirdęs liepė Rugilei atsistoti, apsisukti, pasižiūrėti jam į akis.

Rugilė svečio klausė kaip maža mergaitė, darė viską, ko jis norėjo. Ko gero, jeigu būtų liepęs išbėgt į gatvę ir atitempt jam kokį sugėrovą, ji tą būtų padariusi. Jeigu būtų prašęs antro butelio degtinės, būtų kaip vėjas nuskuodusi į artimiausią, visą parą alkoholiu prekiaujantį kioską, ir parnešusi. Išdidžioji ir mažai kam nuolaidžiaujanti Rugilė staiga tapo paklusni, jautri, nuolaidi, tarsi be valios kam nors priešintis. Vieną akimirką ji pasijuto taip, lyg kažkas ją valdytų elektroniniu pulteliu. Kai Rugilė nerangiai apsisuko, svečias palingavo galva, pasikrapštė nosį, išsitraukė iš jos nešvarumą ir, sutrynęs jį ant kelio, ramiu visažinio tonu pasakė, jog panašumų yra. Paskui pagyvėjo, riebiai nusikeikė ir garsiai sušuko:

– Velnias! Juk tikrai esi kaip iš akies traukta Ana! – Paskui kiek patylėjo, susimąstė ir pasakė: – Ypač tas žvilgsnis, ta iš jo spinduliuojanti jėga. Tavo močiutė buvo drąsi, labai sveika ir išmintinga. Mirė bene aštuoniasdešimt penkerių. Taigi, ir tavęs laukia ilgas gyvenimas, gal net ilgesnis, juk dabar yra visokių vaistų, o ir maistas geresnis. Ji nebijojo gyvačių, susikalbėdavo su meškomis, netgi jas paglostydavo, o valgį paruošdavo beveik iš nieko. Žinojo, kur auga geriausi grybai, noksta uogos, kur geltonuoja riešutai. Rinkdavo vaistažoles, džiovindavo, todėl susirgus bėdos mums nebūdavo, – kaip ranka nuimdavo net baisiausius karščiavimus. Mano tėvas buvo griežtas, girtuoklis, mėgėjas pakortuot, pasėdėt smuklėse ir neretai, už mažiausią nusižengimą, griebdavosi diržo. Jeigu aš spėdavau palįsti po mamos sijonu, išsigelbėjimas garantuotas. Tik Ana jį sutvarkydavo kaip šiltą vilną. Nežinau kaip, bet mama kaipmat jį apramindavo. Gal kad tėvas ją labai mylėjo, kad sunkiai gavo, kaime kalbėjo, kad jaunystėje turėjo ne vieną varžovą, kad net kruvinai pešėsi ir vos galvos nepadėjo. Dar pliauškė, kad vieną įkyrų berną net užmušęs ir po velėna pakišęs, bet ar tai tiesa, nežinau, gal žmonės, žinodami jo aršų būdą, tik taip apkalbėdavo.

– O koks buvo mano senelio vardas? – svečiui pritilus, paklausė Rugilė.

– Jegoras. Mano tėvo vardas buvo Jegoras. Jis mirė anksti, gal šešiasdešimties, matyt, degtinė pirma laiko kepenis sugraužė. Kartą mačiau, kaip jis verkė. Ašaros kaip pupos riedėjo per skruostus: papt papt papt… Norėjau prieit, apkabint, pabučiuot, paglostyt, paklaust, dėl ko jis verkia, bet bijojau. Jis visą gyvenimą troško lengvai praturtėt ir eidavo ieškot aukso, kartais dingdavo kokiai savaitei, mėnesiui. Tiesa, kartais grįždavo su pinigais, bet iš kur jų gaudavo, nežinojau, gal tikrai rasdavo aukso. Mamai parnešdavo gražių skarų, suknelių, papuošalų, mums, vaikams, taip pat nebūdavo šykštus: turėjome šiltų rūbelių ir žaislų. Kartą, kai ilgai nebuvo namuose, pargabeno tokį gražų lengvą kilimą ir, patiesęs jį mamai prie kojų, pasakė, jog su juo ji galėsianti skraidyti. Mes, vaikai, tai išgirdę, purškėme iš juoko, o mama nesakė nieko, tik sudejavo: Oi, Jegorai, įkliūsi tu kada nors žandarams, įkliūsi!

Rugilė šyptelėjo, pažvelgė pro langą, – o ten jau sklandė sutemų šešėliai, iš savo namų kišo nosį jaunas mėnulis, – ir pamatė, kaip ryškiu gėlėtu kilimu skrenda graži liekna moteris. Ilgi šviesūs plaukai draikosi vėjyje, kaip vėjo blaškomos burės plevena balta šilkinė suknelė. Praskrisdama pro pat langą, nusišypsojo, pamojavo dailia rankele ir prapuolė. Paskui staiga vėl grįžo, ant parankės pasikabinusi vandens lelijomis išpuoštą krepšį. Pravėrusi jį, išsitraukė saują tviskančių žvaigždučių ir pažėrė aplinkui. Nuo jų spindesio Rugilė net prisimerkė. Norėčiau ir aš paskraidyt, užsisvajojo, norėčiau patirt tą laisvę, begalybę, lengvumą. Iš tiesų, kodėl mes, žmonės, neskraidome kaip paukščiai, kodėl esame sunkūs kaip akmenys, nepaslankūs kaip uolos, kodėl žemė mūsų nepaleidžia, kodėl vis traukia ir traukia prie savęs? Gal ji paprasčiausiai negali be mūsų, gal tiesiog esame jos dalis. Jeigu skraidytume kaip paukščiai, vieną kartą pakilę gal ir nenusileistume, paliktume žemę vienišą, liūdną, apleistą.

– Tai ar močiutė kada nors paskraidė su tuo kilimu? – šypsodamasi paklausė Rugilė, žiūrėdama į įraudusį svečio veidą, pagyvėjusias akis.

– Gal naktimis ir skraidydavo, – nusikvatojo Michailas. – Oi, nežinau, bet dieną tai niekada nemačiau. Kilimas kabojo didžiajame kambaryje ant sienos ir visi giminaičiai bei užsukę svečiai ilgai negalėdavo atitraukti nuo jo akių.

– Tas kilimas tikriausiai buvo persiškas? – toliau smalsavo Rugilė.

– Žinoma, kad persiškas, – išdidžiai pritarė Michailas, išlenkdamas taurelę iki dugno. – Juk gražiausi kilimai visi persiški. O pati, – svečias staiga atidžiau apsidairė po kuklų Rugilės butą, – kodėl neturi kilimų: nei ant sienų, nei ant grindų nieko nematau? Žinoma, jūs, lietuviai, ant sienų kilimų nekabinate, tiesiate juos tik ant grindų.

– Kilimus reikia rūpestingai prižiūrėti, valyti, o aš neturiu tam laiko. Žinoma, jie suteikia šilumos, jaukumo, gal kada kokį ir nusipirksiu. Dabar jau žinau, kokio ieškosiu – rinksiuos tik išskirtinių raštų, tokį, į kurį ir akis galima būtų paganyti, ne tik kojas pasišildyti. Žiūrėdama į jį, prisiminsiu savo močiutę ir jūsų pasakojimą apie skraidantį kilimą.

Rugilei staiga pasidarė gera, ramu; atrodė, kad močiutė, kurią tik dabar pažino, stovi už nugaros ir šypsosi. Keista, galvojo Rugilė, aš jos niekada nemačiau, o atrodo lyg būčiau su ja augusi: prausdavo, šukuodavo, įpindavo kaspinus, aprengdavo, pasodindavo už stalo prie arbatos puodelio ir kiaušinienės su duonos rieke, rytais palydėdavo į mokyklą, o vakarais palinkėdavo saldžių sapnų. Arba mano tėtušis labai įtikinamai pasakoja, arba mano vaizduotė laki. O gal iš tikrųjų  atsirado jausmai, kokių anksčiau niekada nepatyriau, gal čia taip veikia biologiniai ryšiai, kraujas ar kas…

Svečias tą vakarą visokias istorijas pasakojo tol, kol butelio dugne liko tik keli lašiukai degtinės, paskui staiga atsistojo ir kiek svirduliuodamas nuslinko į tualetą. Nuėjo ir prapuolė kaip pekloje. Kai nesulaukusi Rugilė stipriai kumščiu papeldė į duris, išgirdo knarkimą. Šūktelėjusi liepė išeiti, nemiegoti, sakė, kad paklosianti jam sofą salone ir jis pailsėsiąs kaip ponas.

Paklausė, išlindo ir tylėdamas, išspaudęs keistą kreivą šypseną, susmuko fotelyje; matyt, nuovargis ir degtinė padarė savo.