Lina Navickaitė. „Ugnius“ (romano paaugliams fragmentas)

Lina Navickaitė. Mildos Kiaušaitės fotografija

Turtinga kalba, meistriškais aprašymais Lina Navickaitė skaitytojus veda į magišką pasaulį, valdomą paslaptingų Būtybių, primenantį fantaziją ar sapną. Trys čia atklydę vaikai sutinka angelą Iš Tiesų, palydėjusį juos pas ketvirtąjį bendrakeleivį – atsiskyrėlį ugnelių gaudytoją, žibintininką Ugnių. Nors kūrėjos rašomas romanas ir skirtas paaugliams, jis tikrai užburs ir ne vieną suaugėlį. 

Autorei skirta Lietuvos kultūros tarybos stipendija.

Šiek tiek ūgtelėjusiam berniukui globėja sakė, kad jis turi laukti savo tėvynainių, kurie susiras jį šioje girioje, ir tada jo gyvenimas pasuks nenuspėjama linkme. Dar po gerų metų pas Ugnių atskriejo Kvapusis Vėjas. „Tasai, kuris visada kitoks ir visada tas pats“, – kalbant apie jį berniuko akys kas kartą imdavo žvaliai spindėti. Trys nepaprastos Būtybės: Auksaplunksnis Erelis, Kvapusis Vėjas ir Mėlynoji Klajūnė – retkarčiais jos lankosi šiose vietose niekam nežinomais tikslais. Trys Užmirštosios, geros ir galingos, galinčios pasirodyti ir daugeliu kitų pavidalų, vadintis daugeliu kitų vardų, tačiau visas jas sieja ir gobia vienas vienintelis, tas pats Paslapties šydas. „Šitai man atskleidė Kvapusis Vėjas, – tąkart vos girdimai sukuždėjo Ugnius. – Ne, ne, net nesistenkit suprasti. Nieko nebus.“

 

Lina Navickaitė

 

Ugnius

 

(rašomo romano paaugliams fragmentas)

 

Agnės ir jos jaunėlio brolio Kristupo šeimą ištinka nelaimė. Suaugusiesiems nieko nežinant, jiedu patys kartu su Agnės bendraklase Goda, vedami mįslingų sutapimų, o gal tik beviltiškų fantazijų, mėgina ieškoti išeities ir vieną vėlų žiemos vakarą netikėtai atsiduria kito paslaptingo pasaulio prieangyje. Čia sutinka pasiuntinį, arba angelą, pasivadinusį keistu Iš Tiesų vardu, ir išgirsta jo pažadą: jei trejetas vaikų ryšis leistis į pavojų kupiną žygį, galbūt viskas dar pakryps į gera…

 

Šioje girios vietoje medžiai augo kiek rečiau, bet proskyna jos tikrai negalėtum pavadinti. Priešingai – kuplios eglės, kadagiai, žemi ir tankūs krūmai, išsirikiavę bemaž į tiesią eilę, tapo patikima priedanga ir gerai atskyrė nuošalią stovyklavietę ar buveinę. Tas, kuris nusprendė čia įsikurti, tegu ir nesislapstė, tačiau aiškiai nenorėjo kad ir atsitiktiniam užklydėliui pakliūti po akimis.

Tamsiame poros aukštaūgių eglių prieglobstyje kiurksojo kreiva samanomis, moliu ir velėna apkamšyta pašiūrė, aplink ją dryko iš šakų suręsta tvora, įrėminanti menką kiemuką, kuriame spingsėjo keli žibintai. Greičiausiai kažkas čia gyveno jau ilgokai, nes palei būsto sieną matėsi pririkiuota visokių rykų, dar kažko pridžiauta ir prikabinėta pastogėje, už kelių žingsnių tamsavo užgesęs, akmenimis apdėtas ugniakuras. Kairėje iš po kitos eglės šakų kėpsojo sandėliukas arba dirbtuvėlė, o už jo – aukšta malkų rietuvė.

Iš Tiesų prisiartino prie pat nagingai supintos, nors ir nelabai tvirtos tvoros, Agnė, Goda ir Kristupas sekė paskui jį kiek atsilikę.

Šleivus vartelius šeimininkas iš vidaus buvo rūpestingai užsklendęs.

Angelas sustojo ties jais ir sušuko:

– Išeik, Ugniau! Jau laikas! Daugiau Nakties Paukščiams tu nepriklausysi!

Skardus jo balsas lyg drąsiai mestas iššūkis nusirito per nuščiuvusią juodų medžių girią, o iš debesies kišenės išriedėjęs priešpilnis nušvietė vienišos lūšnelės prieigas. Atrodė, kad mėnesienoje angelo veidas vėl ima švytėti.

Mildos Kiaušaitės fotografija

Vaikai pajuto: iš langiuko ertmės juos kažkas stebi. Tačiau trobelėje niekas nė nekrepštelėjo.

Tyloje praslinko kelios minutės. Iš Tiesų nesiveržė vidun, toliau laukė prie vartų.

– Žinau, kad mus matai, Ugniau. Išeik! – pakartojo jis.

Pagaliau pašiūrėje kažkas ėmė bruzdėti. Pro lango angą sekundėlę kyštelėjo galva. Šeimininkas tik dirstelėjo it medžiotojų susektas žvėrelis ir vėl nulindo gilyn.

Vis dėlto lūšnoje jau švysčiojo uždegtas žiburys. Po kelių minučių iš nedidelių rąstelių sukaltos durys atsivėrė ir pasirodė keistasis Trijų Pelėdų girios gyventojas.

Tai buvo maždaug vienuolikos dvylikos metų berniukas, iš pažiūros Agnės ir Godos bendraamžis. Pailgo blyškaus veido, siauromis lūpomis, pilkžalėmis akimis. Ant jo pečių driko ilgi rudi plaukai. Potrumpėmis kelnėmis, dryžuotais šiurkštaus audinio marškiniais.

– Ar užmiršai pažadą, Ugniau? – ramiai, bet įsakmiai kreipėsi į jį Iš Tiesų.

Berniukas neskubėdamas atsliūkino iki vartelių ir juos atidarė.

– Neužmiršau, – galop atsiliepė. Ir nepatikliai dėbtelėjo į angelo palydovus.

Ko gero, Iš Tiesų perdėjo: šio ūkelio šeimininkas svečių tikrai nelaukė ir juo labiau jais nesidžiaugė. Net ir jo manieros ne iš mandagiųjų.

Vaikai paskui savo palydovą suėjo į kiemą. Jis buvo apšluotas, samanos nuo dažno vaikščiojimo sumintos. Palei takelį ir šalia pašiūrės kone vaiduokliškai tai melsvom, tai murzinai žalsvom liepsnelėm spygsojo niaurūs žibintai.

Atvykėliai irgi nepajuto simpatijos šitam nekalbiam, išsidraikiusiais plaukais, į Mauglį panašiam keistuoliui.

„Greičiau jau Pelenius nei Ugnius“, – nusprendė lūpą patempęs Kristupas.

– Nagi, priimk svečius, vaike. Ar mes čia stovėsim pernakt? – paragino berniuką angelas.

Ugnius sukruto. Nepakeldamas akių kūrė laužą, iš lūšnelės atsinešė vandens, užkaitė katiliuką, o Iš Tiesų visą tą laiką jį stebėjo. Kai malkos įsiliepsnojo, angelas negarsiai, tačiau tvirtai tarė:

– Rytui išaušus tu paliksi girią.

Berniukas nunarino galvą ir nieko neatsakė. Tada Iš Tiesų pasivadino jį nuošaliau, abu ilgokai kalbėjosi vienudu.

Kai galiausiai jie grįžo, visi susėdo prie ugnies ir ėmė ragauti šeimininko paruoštą paprastą vakarienę. Angelas valgė kartu, bet Godai, Agnei ir Kristupui atrodė, kad tik dėl akių.

Jie gūžėsi prie laužo nesišnekėdami. Aplinkui kažkaip neįprastai šokčiojo tamsūs, išstypę šešėliai, tarsi kartu su Ugniumi gąsčiodamiesi staiga užklupusių permainų. Nerimastingas berniuko žvilgsnis vogčiom vis įsmigdavo tai į vieną, tai į kitą nekviestą svečią.

– Ką gi, štai ir visas ketvertas, – apmetęs akimis vaikus tarytum pats sau sumurmėjo Iš Tiesų. – Tik jie tokie nepatyrę… Bet kas žino, gal ir tai išeis į gera, – ir tuomet pridūrė garsiau: – Ugnius pažįsta šiuos kraštus. Kartu jums bus lengviau keliauti.

– Labai mažai ir vien pačias artimiausias apylinkes, – skubiai patikslino šis.

Agnė, Kristupas ir Goda susižvalgė. Vadinasi, čia iš tikrųjų naujas jų bendrakeleivis. Ką gi…

Angelas vėl išsitraukė žemėlapį ir dabar jau visiems keturiems rodė jų laukiantį maršrutą, aiškino, kaip pasirinkti saugiausias, nuošaliausias vietas.

Virš Trijų Pelėdų girios ryškiai tebešvietė mėnuo, o danguje žiebėsi vis daugiau ir daugiau žvaigždžių.

– Kokia neįprastai giedra naktis, – žvilgtelėjęs į dangų kiek nustebęs nelauktai pratarė Ugnius, ir vieną mirksnį rūškanos jo akys atgijo.

Ankšta berniuko pastogė visų atvykėlių sutalpinti negalėjo, todėl būrelis sugulė aplink laužą: tiesiog ant samanų paskleidė šeimininko atneštus patiesalus ir užsiklojo striukėmis. Malkos spragsėjo be perstojo, buvo šilta, nors ir nelabai jauku.

Visgi Kristupas, nieko nepaisydamas, pervargęs ir priveiktas įspūdžių, jau pūtė į akį, Godos neslėgė dideli rūpesčiai, po kelių minučių ji irgi miegojo. Tačiau Agnė neįstengė užsnūsti. Ji negalėjo nei suprasti, nei apsiprasti su tuo, kas vyko. Argi viskas čia iš tikrųjų? Tačiau kaskart atmerkusi akis išvysdavo laužo nutviekstą angelo figūrą – šviesią, lyg mažumėlę išsiliejusią ar aptirpusią…

Mergaitė atsigulė ant nugaros. Virš jos plytėjo paslaptingas nakties dangus, ruseno balzganos nežinia kokios galaktikos žvaigždės. Tiesiai į Ugniaus kiemelį it švytintys gelsvi dažai liejosi mėnesiena, ir negalėjai suprasti, ar ji apšviečia, ar tapo šį nepažįstamą pasaulį.

Agnė atsiduso, apsivertė ant šono.

Štai dar šitas primestas nepažįstamas bendrakeleivis. Matė, kad ir jis nemiega.

 

Daug vėliau, kitą panašiai vaiskią naktį toli kalnuose, šviečiant dar ryškesnėms žvaigždėms, kai Agnė, Kristupas, Goda ir Ugnius jau neblogai vienas kitą pažinojo, berniukas papasakojo bendražygiams savo istoriją.

Vienišius Trijų Pelėdų girios gyventojas, kaip ir jo kelionės draugai, gimė mūsiškiame pasaulyje. Tačiau iš tos žemės jį atsekė vos keli tamsūs prisiminimai. Mamos neturėjo, buvo mirusi, o tėtis juo menkai tesirūpino. Kartkartėmis lyg pro ūką atminty iškildavo žvarbi žiemos naktis, nyki trobelė, regis, pamiškėje. Krosnyje blėsta ugnis, darosi vis šalčiau. Jis vienut vienutėlis, baugu. Tikriausiai pravirko, verkė ilgai, o paskui – kietai kietai užmigo.

Ir prabudo čia, šitoje girioje. Tuomet buvo maždaug ketverių. Pradžioje Ugnių globojo viena iš trijų paslaptingų Būtybių – milžiniška kalbanti Mėlynoji Vilkė. Toli nuo bet kieno akių, miško vidury, po augalota guoba berniukas turėjo mažą šiltą namelį ir negęstantį židinį. Jis niekad nesijautė vienišas, dienomis žaisdavo su įsprūstančiais pro medžių šakas saulės zuikučiais, pabyrančiomis aukso plunksnomis ir spindulių strėlytėmis, o vakare laukdavo jos. Ak, šita mėlynvilnė Vilkė, jos mėlynumas sruvo kaip upė, Ugnius įsikniaubdavo į vėju kvepiančius gaurus, užsimerkdavo ir nuplaukdavo per bekraščius sapnus iki kito skaidraus ir nerūpestingo ryto.

Šiek tiek ūgtelėjusiam berniukui globėja sakė, kad jis turi laukti savo tėvynainių, kurie susiras jį šioje girioje, ir tada jo gyvenimas pasuks nenuspėjama linkme. Dar po gerų metų pas Ugnių atskriejo Kvapusis Vėjas. „Tasai, kuris visada kitoks ir visada tas pats“, – kalbant apie jį berniuko akys kas kartą imdavo žvaliai spindėti. Trys nepaprastos Būtybės: Auksaplunksnis Erelis, Kvapusis Vėjas ir Mėlynoji Klajūnė – retkarčiais jos lankosi šiose vietose niekam nežinomais tikslais. Trys Užmirštosios, geros ir galingos, galinčios pasirodyti ir daugeliu kitų pavidalų, vadintis daugeliu kitų vardų, tačiau visas jas sieja ir gobia vienas vienintelis, tas pats Paslapties šydas. „Šitai man atskleidė Kvapusis Vėjas, – tąkart vos girdimai sukuždėjo Ugnius. – Ne, ne, net nesistenkit suprasti. Nieko nebus.“

Berniukas toliau nuošaliai ir laimingai augo tame pačiame namelyje po guoba, pamažu tapo savarankiškesnis, ir globėjai jį lankydavo jau ne kasdien. Kaip ir anksčiau, Ugniui nieko nestigo, girią jis pažinojo kaip penkis pirštus ir turėjo joje daugybę draugų. Vėliau negalėjo nei suprasti, nei paaiškinti, kaip tuomet sugebėjo bendrauti su įvairiausiais gyvūnais ir paukščiais. Dirbdavo ėdžias ir lesyklėles, pasišaukdavo juos švilptelėdamas ar paulbavęs žilvičio dūdele. Bitės jam prinešdavo medaus, voverės nuo lazdyno viršūnės priskainiodavo riešutų. Jis jautėsi lamingas ir viskuo patenkintas, dėl nieko nekvaršino sau galvos ir nėkart nesvarstė, kas bus rytoj.

Ugniui ėjo septinti, kai kartą vidurvasarį uogaudamas pasidavė toliau į rytus ir atklydo į niekada nematytas vietas. Buvo apniukusi pavakarė, palengva temo. Vaikas sunerimo – tokiu dideliu atstumu nuo namų dar nepasitaikė nužioplinti. Po kojomis žliugsėjo vanduo ir, kiek tik aprėpė žvilgsnis, liūliavo klampus raistas, įprastos girios neliko nė ženklo. Oras atsidavė drėgme ir dumblu, zujo įkyrūs vabzdžiai. Ugnius apsisuko ketindamas grįžti, tačiau jam pasirodė, kad pelkė patyliukais plečiasi, užtverdama kelią atgal. Išsigandęs, šokčiodamas nuo kupsto ant kupsto, uogautojas kokį pusvalandį atkakliai ieškojo išėjimo. Staiga čia pat kažkas suburbuliavo. Vaikas sustingo. Į jį spoksojo dvi išverstos akys, jos it purvinos balos telkšojo tarp maurų be jokio gyvybės virpesio, tik žvairai atspindėjo Ugniaus šešėlį.

Šiaip ne taip uogautojas galiausiai paspruko iš raisto, tačiau namo grįžo pavargęs, tarsi apkibęs gličiomis plūdenomis, subjurusios nuotaikos. Viduje kažkas susidrumstė. Mintys tapo nepatiklios ir piktos, suskaudo senos iš paliktojo pasaulio atsineštos žaizdos. Namie, kaip visada, rado palei židinį padėtą pintinėlę su maistu, ore dar plaikstėsi vos juntamas viržių ir Kvapiojo Vėjo dvelksmas – ne, jam tikrai nė vienos dienos čia nieko netrūko. Tačiau nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas kerojo be jokios priežasties. Ugnius nieko nelaukdamas panoro nusikratyti visų globos pančių. „Aš pats savimi pasirūpinsiu“, – brendo maištingas pasiryžimas.

Nepaaiškinamas nerimas ir išdidumas jį tiesiog ginė iš namų. Paskubomis nusitvėręs kas būtiniausia, kitą pavakarę Ugnius išėjo.

Patraukė į rytus ir ten paraistėje maklinėjo tarytum ko laukdamas. Greitai atskrido Trys Pelėdos. Nuo to laiko jos vis šlamštelėdavo kur netoliese tamsoje arba pralėkdavo virš girios medžių kaip pilki vaiduokliai. Pelėdos nekalbėjo, nieko neklausinėjo vaiko, laikė jį tiesiog pamestinuku, tik kraują stingdančiais balsais ūkavo ir išmokė gaudyti žaltvyksles. Ugnius pradėjo gaminti iš jų žibintus ir gabenti į salą. Keistuolis sulaukėjęs girinukas tenai nieko nedomino, bet berniūkščio dirbinėliai artimiausių apylinkių gyventojams tiko ir juos noriai už kelis grašius pirkdavo vietiniuose turgeliuose. Taip tenykščiai kaimiečiai ir praminė jį – ugnelių gaudytoju, žibintininku Ugniumi.

Vaikis įsikūrė arčiau Sudėto Bluosto kanalo, kuriuo valtele nusiirdavo iki Sekliosios prieplaukos Tikrojo Sapno saloje, bet ne pačiame girios pakraštyje, nes žmonių nemėgo, o jų retsykiais į pagirį užklysdavo.

Taip, Ugnius iš tikrųjų gebėjo savimi pasirūpinti, tai glostė jo savimeilę, tačiau anaiptol nepadarė laimingesnio. Berniuką prislėgė išdavystės, kaltės ir baimės našta. Ieškoti savo ankstyvos vaikystės namelio po guoba jis nėkart neišdrįso. O nuo tada, kai susidėjo su Trimis Pelėdomis, žvėrys ir paukščiai jo baidėsi.

Laikas bėgo. Kuo toliau, tuo labiau tų nepaprastų Būtybių globa Ugniui ėmė panėšėti į saldų vaikišką sapną. O realybė buvo nyki ir grubi: žibintai, turgus, vienatvė girioje, vis dažniau pažeme slydinėjantys milžiniški, sunkūs Nakties Paukščių šešėliai. Pelėdos lyg ir nekreipė į Ugnių dėmesio, bet kažkokiais būdais laikė jį savo valios gniaužtuose.

Kadaise tie vakarai girioje, kai pasirodydavo Mėlynoji Vilkė, būdavo ypač sodrūs ir gilūs, tarsi nulieti rašalo spalvos akvarele. Vėliau joje šitaip niekuomet nesutemdavo. Pastaraisiais metais giria tapo daug gūdesnė ir tamsesnė, bet Ugnius nekreipė į tai dėmesio. Čia buvo jo namai.

Šitaip berniukas vertėsi jau penktus metus. Iš salos gyventojų Ugnius išsiskyrė nebent tuo, kad glaudėsi girioje, o šiaip ten visi atrodė vieniši ir niūrūs, netgi vaikai. Apie pelkėse goglinėjantį baikštų it žvėriūkštis našlaitį daug kas girdėjo, o pasirodžiusį jį dažniausiai sutikdavo su panieka ir pašaipa.

Nuo neatmenamų laikų Giliojo Vidurnakčio, o paskui Trijų Pelėdų girion niekas nė kojos nekėlė. Nebent į patį jos pakraštį Sudėto Bluosto kanalu pasirinkti malkų arba rudenį pagrybauti retsykiais atplaukdavo arčiausiai gyvenantys salos žmonės, ir tai tik patys drąsiausi ar prispirti nepriteklių. Apie girią sklandė baugūs gandai, todėl į tankmę nė vienas nelindo – nė už ką, varu nenuvarytum. Daugelis vietinių buvo įsitikinę, kad čia neįmanoma nepaklysti. Iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai, jog tarp medžių žioji nematomos angos į mirusiųjų pasaulius – įsmuksi ir jau niekad neparsirasi atgal. Neva gali sutikti ir prieblandoje klajojančių nežinia kaip čia atsidanginusių dvasių. Dar kiti ginčijo, kad visus atsibastėlius, jei tokių pasitaiko, nužiūri giroje karaliaujantys Nakties Paukščiai ir paverčia klaidžiojančiomis liepsnelėmis, žiburiniais. Kad ir kaip ten būtų, Trijų Pelėdų valdos – per daug paslaptinga vieta, kad imtum ir kaip vėpla kištum į ją nosį. O čia tau iš pačios girios glūdumos staiga išnyra ugnelių gaudytojas su savo vaiduokliškais žibintais… Kas žino, kur jis bastosi, su kuo susidėjęs? Tikrojo Sapno salos žmonės įtarūs ir atsargūs: duok šen tas spingsules, laukinuk, ir mauk atgal į savo pelkes!

 

Pamažu iš rytų slenkantys stori debesys vėl uždangstė virš medžių viršūnių žibėjusį mėnesį ir žvaigždes, dabar, be tų niūriųjų žibintų, vien žioruojantis laužas visai mažyčiu spinduliu sklaidė Trijų Pelėdų girios tamsą.

Agnė matė, kad ilgai vartęsis Ugnius galų gale užmigo. O netrukus, panardinusi veidą į šiltą striukės kapišoną, šito naujo mįslingo pasaulio prieangyje užsnūdo ir ji pati.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *