Gediminas Jankus. „Filmas „Ataraxia“ – kliūčių ir užtvarų kelias“

Gediminas Jankus. Mildos Kiaušaitės fotografija

Pirmą kartą prozininko, dramaturgo, teatro kritiko Gedimino Jankaus įžvalgas apie Vytauto Balsio vaidybinį filmą „Ataraxia“, šiam ką tik pasirodžius, skaitėme dar 2015-aisiais dvisavaitraštyje „Nemunas“. Nenuostabu, kad kino teatrų salėms tvinstant lėkštomis lietuviškomis komedijomis ir vizualiomis, tačiau „tuščiavidurėmis“ istorinėmis dramomis, G. Jankus sugrįžta prie pagal Antano Škėmos „Pabudimą“ sukurtos egzistencinės dramos refleksijos ir stebi, koks likimas ištiko šį kino kūrinį. „Ataraxia“ – visiška dvasios ramybė, tokia aktuali artėjant šv. Velykų prisikėlimo stebuklui.

 

Gediminas Jankus

 

Filmas „Ataraxia“ – kliūčių ir užtvarų kelias

 

Visai neseniai, po ilgos pertraukos, žiūrėjau režisieriaus Vytauto Balsio vaidybinį filmą „Ataraxia“, sukurtą pagal mūsų garsiojo išeivijos rašytojo Antano Škėmos dramą „Pabudimas“. Tik dabar, po 2015 metų premjeros Romuvos kino centre, po trijų metų pauzės, antrą kartą. Stebiuosi neatsistebiu, jau net ir piktintis neverta – juk prisipiktinta ne kartą, belieka liūdnai šypsotis dėl tokio skandalingo ir nesuvokiamo kūrinio blokavimo ir nutylėjimo – trejus metus filmas nebuvo rodomas jokiame kino centre, apie jį nedūzgė reklamos musės ir rimtesni solidūs gyvuoliai.

Koks čia reikalas? Kas cenzūravo ir kaišiojo įvairias kliūtis? Kaip norėčiau pažvelgti į akis tiems nusmurgėliams „parakultūriniams“ klerkams, lietuviško kinomeno „ekspertams“, kaip norėčiau pamatyti juos šmižinėjančius, kvailokai išsišiepusius, nesugebančius paaiškinti nieko, nes jie įpratę tik VYKDYTI. Ko pageidaujate – toks užrašas šviečia jų siaurose kaktose, jie pasiryžę vykdyti tik vyresnybės nurodymus, kokie jie absurdiški bebūtų. Gal juos suneramino režisieriaus deklaruota mintis – „Kvailybė tapo politine jėga, kurios turi paisyti, norėdamas išsaugoti žmoniškumą“? Bet juk su tokia skaudinančia kvailybe ir teko tada susidurti Vytautui Balsiui, kada panašūs klerkai galėjo tyčiotis iš jo kūrybinių aspiracijų ir persekioti, dar dirbant Kauno mažajame teatre.

Tik dabar, po tokios priverstinės pertraukos, V. Balsio filmas galų gale parodytas per LTV Kultūros kanalą, „Ataraxia“ pilną variantą galima išvysti „Youtube“*. Taigi, pažiūrėjau antrą kartą ir buvau dar daugiau sujaudintas ir sužavėtas. Vis tik seniai neteko matyti tokios turinio ir formos vienovės. Jie idealiai sutampa, papildo vienas kitą. Visos detalės kruopščiai išmąstytos, pagrįstos, visos turi savo prasmę ir reikšmę. Sukurta įspūdinga egzistencinė drama, pasiekusi filosofinės įtaigos, apibendrinančios jėgos, sugebėta organiškai, įtaigiai ir itin tiksliai sudėlioti svarbiausius filosofinius akcentus, žmogiškąją pasirinkimo dramą pakylėjant iki apibendrinančios, egzistencinės aukštumos.

Pasirinkęs tokios tematikos veikalą pagrindu savo filmui, režisierius parodė drąsą – ne kiekvienas sugeba pajausti ribinių situacijų esmę ir sudėlioti tokio sudėtingo kūrinio viziją. Juk A. Škėmos „Pabudimas“ yra sulaukęs prieštaringų vertinimų, ypač kritikos pasipildavo po dažniausiai ne itin sėkmingų dramos pastatymų. Paminėtinas visiškai nenusisekęs paties autoriaus režisuotas spektaklis Monrealyje, Lietuvių dramos teatre 1953 metais. Kai kurie išeivijos kritikai dramą peikė dėl senamadiškumo, sentimentalių intarpų, natūralizmo, netgi per didelio „lytingumo“ (matyt, erotikos) akcentavimo kai kuriose scenose… Manau, kad labiausiai klupta tuometiniams dramos sambūriams žengiant įprastu, tradiciniu buitinio psichologizmo keliu, vaidyboje akcentuojant tą atsivežtinį stanislavskių ir nemirovičių-dančenkų priplėkusį „realistiškai natūralistinį, personažų poelgius ir frazes pagrindžiantį“ metodą.

Daug sėkmingiau „Pabudimą“ pavyko perteikti mūsų scenos meistrui Jonui Vaitkui. Laikas tam buvo itin palankus, Atgimimas – 1988 metai, ir po sovietinės propagandos ir melo dešimtmečių scenoje matėme bolševikinės prievartos sistemos mechanizmą, nekaltų aukų kančias ir pasiaukojimą. Žinoma, J. Vaitkus, nors ir išvengdamas iliustratyvumo, nuklydo į sovietinės sistemos žiaurumo ir sadistiškumo demonstraciją, konfliktas pavirto patologinio budelio ir nekaltos aukos dvikova, kurios finalas buvo aiškus nuo pradžių. Spektaklyje buvo gausu realistinių detalių, šaržuotos sovietinės atributikos. Kūrybine nesėkme tapo po metų, 1989 metais J. Vaitkaus šio spektaklio pagrindu sukurtas vaidybinis filmas „Pabudimas“, kuriame tas „žiaurumo teatras“ atsiskleidė visu pilnumu, o egzistencinė pasirinkimo tema liko natūralizmo užgožta. Šviesios atminties kino kritikas Saulius Macaitis apibūdino filmą kaip isterišką, be katarsio, patį žiauriausią ir eklektiškiausią lietuvių ekrano kūrinį, tačiau jo kontrastai – vaikiškai naivūs, verčiantys nebent šyptelti…

Taigi, galime nutuokti, kokius sunkumus teko nugalėti režisieriui V. Balsiui, stengiantis išgryninti pagrindinę autoriaus idėją nuo įvairiausių apnašų – laiko, prietarų, kritikų, teatro ir kino autoritetų. Ne tik išgryninti, bet ir pačiam permąstyti, sukurti mūsų dienoms aktualų skambesį turintį kūrinį. Kinematografinė patirtis (ir V. Žalakevičiaus mokykla) pravertė ir režisierius parodė, jau ne pirmą kartą, neeilinius sugebėjimus ir kino mene.      

Ekrane vyksta pakylėta atnaša, kančia, skausmas, buvusių draugų žūtbūtinė kova ir tragiška asmenybės lemtis. Tasai atsivėrimas – ne paprastas A. Škėmos dramos inscenizavimas. Ypatingo skambesio ir vidinio, tikro skausmo ir nerimo pripildytas filmas, atskleidžiantis apibendrinantį prievartos sistemos mechanizmą, išdavystę, tarnavimą jėgos ir smurto kultui ir tuo pačiu ypatingos dvasinės ištvermės ir vidinės laisvės pergalę. Režisierius ir jo suburta kūrybinė grupė parodė tikrą, išmąstytą ir itin atsakingą požiūrį.

O juk ir nūnai ne vienas susigundytų tokioje egzistencinėje dramoje demonstruoti nuogą patologiją. Išvengdamas tų madingų purslų pagundų, V. Balsys subtiliai ir tinkamai pasitelkia ryškias ir logiškas priemones vidiniam vyksmui paryškinti, meistriškai panaudoja vizualizacijas, dvigubą, susiliejantį vaizdą, simboliais tampančius vaizdus.

Be abejo, visų pirma itin svarbus operatoriaus požiūris. Operatorius Jonas Jakūnas – režisūros bendramintis ir sumanymo išreiškėjas. Visas veiksmas nufilmuotas meistriškai, vykusiai panaudojant seno niūraus ir apleisto pastato (kalėjimo-ligoninės) plačius tuščius nesibaigiančius koridorius, kraupius rūsius, grotas, nespalvotų kontrastų kaitą, stambius personažų planus, jų „dingimus“ ir kone mistiškus atsiradimus, netikėtus scenų pakartojimus, „virpantį“ arba dvigubą kadrą.

Realių buities detalių vengimas suteikė režisūrai ir operatoriui galimybę daug plačiau pažvelgti į „Pabudimo“ tematiką. Ji tapo aktuali, bendražmogiška, neprisegta prie kažkokios istorinės realybės. Tokiame dvasiniame prievartos pragare galima atsidurti bet kada ir bet kur. Idėjos išgryninimas padėjo filmo kūrėjams atsiplėšti nuo eilinės buitinės psichologinės dramos ir pakilti į egzistencinį lygį. Be abejo, A. Škėmos veikalas kai kur sutrumpintas, kai kas pakeista, bet tai tik filmo laimėjimas. Išvengta ne tik to buitinio, sentimentalaus balasto – iškelta škėmiška pasiaukojimo, moralinės pergalės kaina.

Antanas Škėma

Tačiau jei A. Škėma moralinę pergalę atskleidė per sąmoningą pasiaukojimą, V. Balsys filme nuėjo dar toliau. Jis egzistencinį pasirinkimą mirti iškėlė kaip siekinį, kaip tikrąjį išsilaisvinimą ne tik iš kančių, bet ir iš prievartos, pasityčiojimo, absurdiškų priesakų ir demagogijos.

„Ataraxia“ – visiška dvasios ramybė, graikų filosofo Epikūro terminas, ir šią sąvoką pasirinkęs savo filmo pavadinimui, V. Balsys pabrėžė filosofinį kūrinio pagrindą. Juk toji tikroji ramuma pasiekiama ir per mirtį, kurios, pasak Epikūro, neverta bijoti, nors didžiausia baimė ir yra mirties baimė… Išsilaisvinimas per mirtį – sąmoningai ir jau nieko nebijant – bene svarbiausias filmo leitmotyvas.

Be abejo, yra tam tikra sąšauka su kita Antano Škėmos drama – „Ataraxia“, ir nemanau, kad tatai atsitiktinis sutapimas. Dramoje „Ataraxia“ taip pat keliami atsakomybės, keršto ir kaltės motyvai, tik per du antagonistus – Gluosnį ir kažkada jį NKVD rūsyje tardžiusį Izaoką. Dviejų buvusių priešų menamas susitikimas po mirties jiems tampa atleidimo ir tikrosios dvasinės ramybės triumfu.

Akcentuodamas dvasios ramumą, kaip filosofinę ir netgi krikščioniškąją sampratą, V. Balsys pabrėžia buvusių klasės draugų tragišką istoriją. Jie tampa budeliu ir auka, įsisuka meilės ir išdavystės drama. Ir tradicinis meilės trikampis… Pijus yra tardytojas, bolševikinės prievartos sistemos ištikimas tarnas, o jo klasės draugas Kazys – patriotas, priešingoje pusėje kovoja prieš režimą ir žino slapto ginklų sandėlio adresą. Ir būtent čia prasideda egzistencinis pasirinkimas, nes Kazys susiduria su ribine situacija – tardytojas bando panaudoti jo žmoną Eleną, kurią dar iki šiol myli… Meilė, ištikimybė sistemai ir baimė – baimė, žinoma, mirties, „sulikvidavimo“ baimė, nesunkia įstumia Pijų į gudriai paspęstus spąstus….

Režisierius savo filmui pasirinko gerai žinomus aktorius – bendražygius, vienminčius. Tai Ramūnas Šimukauskas (tardytojas Pijus), Remigijus Endriukaitis (Kazys), Saulius Bagaliūnas (Pranas). Indrė Taločkaitė kūrė Kazio žmonos Elenos vaidmenį, Evaldas Leskauskas – Kunigo.

Aktoriai jaučia egzistencinį dramatizmą, augančią įtampą, apimantį beviltiškumą. Kiekvienas su savo istorija, praeitimi, kančia ir idealais. Individualizuoti personažai atrodo it aukos pragariškoje aplinkoje, regis, nėra jokios nei išsigelbėjimo, nei vidinės laisvės vilties. Tasai monotoniškas Kunigo žingsniavimas nesibaigiančiais kraupiais koridoriais filmo pradžioje su malkų glėbiu ir veriantis žvilgsnis iš po gobtuvo tampa nuolat pasikartojančiu leitmotyvu. Koridoriais, retsykiais įsmukdamas į kokią patalpą, klydinėja ir tardytojas Pijus. Scenose su Kaziu jis įsitempęs, nesavas, po skambiom frazėm apie savo ištikimybę Sistemai slepiasi nostalgiški vaikystės prisiminimai. Tačiau viską privalu slopinti – jam žūtbūt būtina parklupdyti, nugalėti buvusį draugą, priversti jį išduoti. R. Endriukaičio Kazys vertas savo priešo – aktorius įtaigiai kuria savo tiesai ir idealams ištikimo pasiryžėlio paveikslą. Kas labai svarbu, abu aktoriai sėkmingai išvengia veidmainingo patoso, deklamacijos, pozų ir verksmingų išraiškų. Tiki ir baisiesi Pijaus nuožmiu fanatizmu, galinčiu likviduoti šimtus nepatikimų sovietinei Sistemai, tiki ir žaviesi Kazio pasiaukojimu, ryžtu ir sąmoningu žengimu į mirtį, aukojant net mylimą žmogų.

Indrei Taločkaitei teko itin sunki užduotis. Ši mylinti ir mylima moteris, „rainas katinėlis“ įsviesta į tą pačią pragaro mašineriją, verčiama įkalbėti vyrą išduoti, tačiau kai tai nepavyksta, Kazio akivaizdoje ji prievartaujama… Ir šit didysis ribinės situacijos ARBA-ARBA. Trapioji moteris pasirenka – ji maldaute maldauja Kazio neišduot… Filme šie epizodai perteikti itin subtiliai, emociškai stipriai. Apskritai I. Taločkaitės vaidmuo – vienas ryškiausių moterų paveikslų nūdienos lietuvių kine.

Saulius Bagaliūnas savo Pranui – provokatoriui ir išdavikui – suranda daug netikėtų įsimenančių bruožų. Ir tas suktų akių žvilgsnis, ir pasiklausymas, sėlinimas pirštų galiukais rūsių kloakomis, momentalus pasikeitimas tardymo koridoriuose, demonstratyvus svarsčių kilnojimas ir demagogiška išdavystes pateisinanti kalba… Pijus išduotas, įskųstas ir likviduotinas. Sistemai jis nebereikalingas – R. Šimukauskas sukūrė vieną įsimintiniausių savo vaidmenų, didžiulės vidinės jėgos ir įtaigos pasiekęs finalinėje scenoje, kuomet kartu su Kunigu kartoja maldos žodžius… Tasai nušvitimas, praregėjimas – PABUDIMAS – ir yra tikroji Ataraxia, tikroji Šviesa, tai yra tikroji ramybė. Dvasios ramybė…

Būtina paminėti dar vieną labai svarbų komponentą – muziką. Kompozitorius Antanas Jasenka perteikė ne tik košmarišką prievartos ir kankinimų sistemos foną, kiekvienai scenai jis rado būdingą ir esminę muzikinę charakteristiką, paryškinančią egzistencinės dramos pobūdį.

„Ataraxia“ skaudžiai priminė ne tik sovietinės sistemos mums bruktą absurdą, ji priminė ir atskleidė ir nūdienos totalitarinių sistemų, fanatikų puolimą prieš laisvą dvasią. Priminimas savalaikis ir skaudus kaip kirtis.

Ar pajus tą kirtį ir savo laikinumą prieš egzistencinę pasirinkimo galimybę tie „parakultūrščikai“, blokavę ir trukdę režisieriaus Vytauto Balsio filmui pasiekti žiūrovus ir būtent jiems patikėti spręsti apie kūrinį?

 

*

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *