Alfas Pakėnas. „Radausko eilėraščių marmuras“

Henrikas Radauskas savo bute Vašingtone / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

„Radauskas yra vienas iš nedaugelio poetų, apie kuriuos kalbant šalia pavardės knieti pridėti trumpą žodelį „mano“. Mano Radauskas. Tuos žodžius esu ištaręs sau ne vieną kartą“ – rašo poetas Alfas Pakėnas. Ir čia pat pažeria visą saują prisiminimų, koks Radauskas buvęs įvairiems savo amžininkams.

 

                                                          Henrikas Radauskas

 

                                                          Susprogusiam veidrody

 

                                                          Susprogusiam viešbučio veidrody krūpčioja bokštai,

                                                          Pavirsta žirafom ir pradeda bėgti, ir griūva.

                                                          Sunku iššifruot zoologinę pastato prasmę.

                                                         

                                                          Susprogusiam veidrody ima kalbėt telefonas,

                                                          Pakyla ir krenta balti rutuliai parafino,

                                                          Ir supas tarytum švytuoklė trikojis šešėlis.

 

                                                          Susprogusiam veidrody juokas sutinusių lūpų

                                                          Ir juodmedžio kaukės, ir vaisiai, panašūs į ežį,

                                                          Ir žvėriška muzika, plėšianti šokančius plaukus.

 

                                                          Susprogusiam veidrody žiurkės cypimas nutyla,

                                                          Ir budelis kaspiną lėlei ant kaklo kabina,

                                                          Ir numušto butelio dantys susminga į sieną.

 

                                                          Susprogusiam veidrody klaidžioja verkiančios skruzdės,

                                                          Beždžionės kortuoja ir šunys kaklaryšius riša,

                                                          Ir laikraštis ragina plaukt į Lunarijos salą.

 

                                                          Susprogusiam veidrody laikrodis išmuša rytą

                                                          Ir žvangantį stiklą suvaro į drebantį orą,

                                                          Ir šukių surinkti ateina tarnaitė Aurora.

 

                                                                                                                          1970

 

Alfas Pakėnas

 

Radausko eilėraščių marmuras

 

„Marmuras gulėjo ir laukė, kol, iš laužyklų išvežtas į saulę, apakino žmones ir arklius savo kristalų sniegais, jų nerimstančia mėlyna žiežirba“, – šios eilutės iš Henriko Radausko eilėraščio proza „Kantrybė“ pranašiškai atspindi ryškaus ir savito poeto, kuriam balandžio 23-ąją dieną suėjo 110 metų, kūrybos likimą.

Šiame 2020 m. pasirodžiusiame poezijos rinkinyje – visi knygose spausdinti literatūros klasiko eilėraščiai. Rinkinys pirmą kartą LRS leidyklos buvo išleistas 2007 m. serijoje „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“

Sovietiniais laikais Radausko eilėraščių knygos lyg tas marmuras ilgai „gulėjo ir laukė“ vadinamuosiuose bibliotekų spec. fonduose. Laukė savo tikrojo skaitytojo Lietuvoje, kur gali būti suprastas ir pamiltas tas Radausko poezijos kvapnumas, metaforų žavesys, vaizdai ir poezijos naujienybės jėga. Tas autentiškas poeto pasaulis, kur tikrasis Dievas – tai Grožis. Nes didžiausia gyvenimo vertybė Radauskui ir buvo grožis. Ir menas. Ne veltui jį vadino „menų alkoholiku“.

O šiemet rugpjūčio 27-ąją sueis 50 metų nuo poeto „linksmos, karališkos mirties“, kurią jis pats apdainavo eilėraštyje „Saulėlydis“:

                                           Sumaišęs vėją su vynu,

                                           Išgėręs gatvėmis einu,

                                           Ieškodamas lengvos širdies,

                                           Linksmos, karališkos mirties.

Syder Hilo (Cedar Hill) kapinėse šalia Vašingtono, kur Amžinybėje ilsisi Radauskas, miręs nuo staigaus širdies priepuolio, antkapio juodame akmenyje elegantiškai dailininko Albino Elskaus išpiešta žydinčio kaštano šakelė, tarsi išplaukusi iš poeto jaunystės eilėraščio. Po šakele – tik pavardė: RADAUSKAS. Ir žodžiai iš paskutinio jo eilėraščio „Sugrįžimas“:

                                           Ir spindėjimą žalio lapo

                                           Tu pasiėmei su savim.

Apie Radauską rašyta nemažai, dabar jis visuotinai pripažintas ir daugelio mėgstamas poetas. Ne tik tikrą, gerą poeziją suprantančių menininkų aplinkoje. Radauskas seniai nebeslepiamas bibliotekų spec. fonduose, vis pasirodo nauji jo eilėraščių, knygų leidimai.

Pats poetas paliko mums ketvertą stiprių savo eilėraščių rinkinių: „Fontanas“ (1935), „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955) ir 1965-aisiais Vytauto Sauliaus išleistą rinktinę „Eilėraščiai“ kartu su naujos kūrybos skyriumi „Žaibai ir vėjai“. Praėjus aštuoneriems metams po poeto mirties bičiulių ir ypač nuolatinio Radausko kūrybos leidėjo V. Sauliaus dėka pasirodė poezijos knyga „Eilėraščiai: 1965–1970“ – paskutinių penkerių metų kūryba.

Leidyklos „Baltos lankos“ parengta H. Radausko rinktinė „Eilėraščiai“, redaktorius Virgilijus Gasiliūnas, 1999.

1980-aisiais Henrikas Radauskas savo eilėraščių rinktine „Lyrika“ (sudarytojas Vytautas Galinis) sugrįžo į Lietuvą, į savo jaunystės miestą Kauną. Vėliau, jau Nepriklausomybės laikais, įvairių leidyklų buvo išleistos dar kelios Radausko kūrybos rinktinės. 1994 m. išėjo literatūrologo Giedriaus Viliūno sudarytas stambus tomas „Radauskas“, kur išsamiai atkuriamas ir įtvirtinamas savitas Radausko atvaizdas, susidėstęs daugiausia išeivijos erdvėje, draugų ir gerbėjų aplinkoje. Tai atsiminimai apie poetą, recenzijos apie jo knygas, paties Radausko mintys apie kūrybą ir save.

Ir dar: 1986-aisiais Midltaune (Middletown) pasirodė Radausko eilėraščių knyga „Chimeras in the Tower“ („Chimeros bokšte“), kurią į anglų kalbą išvertė Jonas Zdanys.

Radauskas yra vienas iš nedaugelio poetų, apie kuriuos kalbant šalia pavardės knieti pridėti trumpą žodelį „mano“. Mano Radauskas. Tuos žodžius esu ištaręs sau ne vieną kartą. Ypač jaunystėje, kai Respublikinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus spec. fonduose pirmąkart pamačiau ir perskaičiau visas jo eilėraščių knygas. Pirmiausia man į rankas pateko „Fontanas“ – kukli eilėraščių knygelė geltonos spalvos viršeliais, įdėmiau įsižiūrėjus tarsi nuberta poezijos dulkelių auksu, išleista rašytojų, o ypač poetų pamėgto leidėjo Antano Kniūkštos, kuris Maironio namuose buvo įkūręs išgarsėjusią leidyklą „Sakalas“. Radauskui tada buvo 25-eri, jis dirbo mokytoju Vievio pradinėje mokykloje.  Apie „Fontaną“ pasirodė kelios recenzijos, tarp jų – jau tuo metu žinomo poeto Antano Miškinio ir Liudo Giros atsiliepimai. L. Gira savo recenziją išspausdino kultūros ir politikos žurnale „Vairas“, pasirašė slapyvardžiu E. Radzikauskas. Joje pabrėžiama, kad vienas iš jauno autoriaus poezijos žavumų – tai jos nuotaikingumas: „Nuotaikos Radausko eilėraščiuose kupinai. Be to, prisideda dar gana geras jo formos meistriškumas. Rimuoja jis daugiausia klasikiniais sąskardžiais, ir jie visur išeina sklandūs, nenuvalkioti. <…> Baigdamas kalbėti apie šį simpatišką rinkinėlį, turiu dar pastebėti vieną jo autoriaus ypatumą: jis rašo tartum būtų tapytojas ir pieštų paveikslą. Jo vaizduotė – ryškiai tapybiška. Poetas visur ir viską mato per spalvas. Ryškiausias savo tapybiškumu bene bus jo eilėraštis „Stoties viršininkas“, kuris skaitant taip ir atrodo lyg koks nuotaikingas, spalvotas piešinys.“

Alfo Pakėno parengtas faksimilinis leidinys „Fontanas“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2010)

A. Miškinis taip pripažino gražiai užsirekomendavusio poeto talentą ir pastebėjo, kad jis nori vaizduoti visiškai atskirą, tik savo paties pajaustą ir išgalvotą pasaulį.

1935 m. laidos „Fontanas“ dabar jau tapo tikra bibliografine retenybe, tačiau mažai kam žinoma apie antrąjį knygos leidimą, kuriam trumputę recenziją yra parašęs Algirdas Julius Greimas, labai vertinęs Radausko poeziją. Jo knygoje „Iš arti ir iš toli“ (1991) publikuojamame tekste „Kol fontanas vėl prabils…“ žymusis semiotikas prisimena, kaip 1946-aisiais Paryžiuje pasirodė V. Saulius, knygų leidėjas. „Aš jį supažindinau su Radausko poezija (jos praktiškai niekas nežinojo), ir V. Saulius ją įsimylėjo. Vėliau jis persikėlė į Vokietiją ir ten mašinėle perrašė visą „Fontaną“. Padarė kelis egzempliorius.“

Greimas tai ir pavadino nauja Radausko eilėraščių rinkinio „Fontanas“ laida: „Bibliofilų dėmesiui: bijau, kad šios laidos laimingas iniciatorius V. Saulius dėl techniškų sunkumų tegalėjo paruošti tik labai ribotą (5–6) egzempliorių skaičių, tai į leidinį iš karto žiūrėtina kaip į aukštos vertės retenybę“, – rašo A. J. Greimas.

Trečią kartą Radausko pirmoji eilėraščių knyga „Fontanas“ išleista 2010 m. poeto jaunystės mieste Kaune. Tai faksimilinis leidinys, fotografuotas iš 1935-ųjų pirmosios laidos, skirtas poeto 100-čiui. Knygos leidybai lėšas skyrė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

                                                                

Sidabro trupiniai apie Radauską

 

***

Henrikas Radauskas yra mūsų literatūros klasikas ir Lietuvos pasididžiavimas. Išeivijoje tatai pripažinta jau seniai. Čia esama Radausko kulto. Tačiau svarbiau už kultą – kuris poetams paprastai neišeina į sveikatą – yra tai, kad daugelis mūsų Radauską moka atmintinai, cituoja laiškuose ir pokalbiuose, tiesiog myli. Jis yra dažnos asmenybės dalis. Šiais laikais poetui tai labai retas daiktas. Ir taip esti ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje: nors ilgus dešimtmečius Radauskas ten buvo beveik neprieinamas, visada atsirasdavo žmonių, kurie persirašinėdavo, rodydavo kitiems, kartodavo Radausko posmus.

Kad aukštas Radausko vertinimas yra teisingas, aišku iš pirmo žvilgsnio. Šalia savo amžininkų jis atrodo maždaug taip pat, kaip Maironis atrodo šalia Vaičaičio, Armino ir Kudirkos; anieji verti dėmesio, istoriškai reikšmingi, netgi savaip įdomūs ir patrauklūs, bet tik Jonas Mačiulis –  nebeabejotinai poetas „iš Dievo malonės“. Ir čia visiškai nesvarbu, kad Radauskas dauguma atžvilgių yra Maironio antipodas, o jųdviejų epochos diametraliai skiriasi. Abiejų poetų lūpomis prabyla tarsi pati lietuvių kalba – tiek tobulai, kiek tuo laikotarpiu įmanoma. Todėl kiekvienas jų eilėraštis – aiškus, perregimas, žavingas, virsta nedidele švente.

 

Tomas Venclova, poetas

 

***

Gikoniai, poeto tėviškė, yra gana būdingas kaimas šiai vidurio Aukštaičių sričiai. Išsitiesęs viena gatve išilgai Daugyvenės upės, kaimas yra trikampyje tarp Šeduvos, Rozalimo ir Smilgių. Žemė čia gana lygi, tik Šeduvos link prasideda kalvos.

Gikoniuose sodybų buvo apie trisdešimt abiem pusėm gatvės, tačiau dauguma – netoli lygiagrečiai tekančios Daugyvenės pusėj, į kurią žemė švelniu nuolaidumu leidžiasi. Arčiausiai gatvės – gyvenamieji namai, toliau visi ūkiniai pastatai, o tarp jų ir upės – pievos, daržai ir ganyklos. Į priešingą pusę nuo gatvės driekėsi rėžiais gikoniškių laukai.

Poeto senelis Radauskas čia bus atsikėlęs iš kažkurios vietos bene šiauriau nuo Gikonių, gavęs žemę po dvarų dalinimo. Ir jau čia, naujoje vietoje, 1861 metais gimė tėvas Bernardas Radauskas.

*

Dėdė kunigas leido Bernardą mokytis, ir jis išėjo keturias vidurinės mokyklos klases. Turėdamas gerą klausą, Bernardas, pasimokęs iš vargonininko, ir patsai vargonavo, nors formaliai mokytis muzikos jam neteko. Vėliau jis tarnavo valsčiaus raštininku. Žmogus gyvas, veržlus, mėgęs draugiją, mėgęs šokti ir dainuoti, Bernardas išsimušė iš kaimo lygio ir, niekada pats neūkininkavęs, laikui bėgant, pasidarė dvarų ūkvedžiu. Viename iš tų dvarų ūkvedys Bernardas Radauskas susipažino ir vedė guvernantę Amaliją Kieraga, atvažiavusią iš Rytprūsių į dvarą vaikų auklėti ir vokiečių kalbos mokyti. Ji buvo 18 metų už Bernardą jaunesnė. 

*

Henrikas Radauskas, 1935 m.

Henrikas fiziniams darbams buvo netikęs: kartą pabandė pakapoti malkų, pabruko ranką, sužalojo pirštą. Jis buvo linkęs šalintis nuo žmonių, buvo šaltesnis, dažnai netaktiškas, o kartais ir piktokai prasiverždavo. Dėl viso to galėjo atrodyti, kad Bruno buvęs tėvų favorizuojamas, o Henrikui tai galėjo ir užkliūti.

Panašiai kaip motinai, Henrikui buvo nepaprastai patrauklus knygų pasaulis. O knygų ir dar priešrevoliucinių žurnalų Radauskų namuose nestigo. Buvo čia ir romanų, ir apysakų, ir poezijos. O jau gimnazijos laikais jam buvo prieinama gana gausi Panevėžio gimnazijos biblioteka.

*

Tasai faktas, kad Radauskų berniukai gimė ne kažin kuriame tėvo administruojamame dvare, o Krokuvoj, buvo bėdos padiktuotas. Amalija Radauskienė turėjo sunkumų su gimdymu dėl savo dubens susiaurėjimo, ir bent porą kartų jos vaikai negalėjo gimti gyvi. Kadangi buvo spėjama ir nustatyta, kad šiuo kartu jinai laukianti dvynukų, pasirūpinta siųsti ją gimdymui į Krokuvą, kuri pasižymėjo stipriu medicinos fakultetu, o prie jo – klinika. Toje klinikoje kaip tik ir dirbo akušere Amalijos sesuo. Gimdyti teksią ne natūraliu, bet Cezario pjūvio keliu. Taip tat atsitiko, kad Krokuvos mieste numatytu būdu gimė abu broliai ir buvo pavadinti Bruno ir Henriku.

*

Nebūdami identiški dvyniai, vaikai skyrėsi išvaizda: Bruno visada buvo aukštesnis, tvirtesnis, sportiškas – labiau panašus į tėvo giminę. O Henrikas turėjo motinos pusės vyrų bruožus: bendrą sudėjimą, plaukus, kurie jiems anksti nuslinkdavo, rankas, ypač – pirštus.

Anksti pradėjo ryškėti ir berniukų būdo bei palinkimų skirtumai. Bruno mėgo būti lauke, pasportuoti, žaisdavo visus žaidimus, kokius tik tada vaikai žaisdavo. O Henrikas, nors ir prisidėdavo prie žaidimų, bet nenoriai, lyg kitiems malonę darydamas. Fizinis rungtyniavimas Henriko ne tik netraukė, bet buvo jam atstumiantis. Nors jis niekada jokia rimtesne liga nesirgo, bet, kaip brolis atsimena, vis skųsdavosi kažkokiais žnaibymais krūtinėje, žaisdamas greit uždusdavo, o šaltas vanduo jam sukeldavo blogą savijautą. Tiek tėvai, tiek brolis laikė tai neurastenišku reiškiniu.

 

Pagal brolio Bruno Radausko atsiminimus parengė Jurgis Blekaitis

Iš knygos „Radauskas“, sudarytojas Giedrius Viliūnas, 1994

 

***

Pirmoji Henriko Radausko knyga, 1935 m.

„Fontanas“ – knygelė nedidelė, bet lyrikos rinkinėliui visai užtenkama. 41 eilėraštis – tai yra kas pasiskaityt ir įsidėmėt. Turint tačiau galvoj, kad autorius spausdina savo eilėraščius jau keleri metai, 41 eilėraštis – tai toks skaitmuo, kuris sakyte sako, kad autorius labai atrankus savo poezijai, kad jis turi nemažą dozę autokritikos: ne visa, ką parašęs, rodo viešumai. Radauskas – aiškus modernios poezijos atstovas, tačiau ir nemažiau ryškus klasikinės poezijos pradų gerbėjas. Įgimtas jam, matyt, estetizmas bei ritmo pajautimas neleidžia daryt jokių ekstravagantiškumų. Jis nesivaiko naujoviškumų be atodairos į lyties grožį ir minties nuosaikumą. Žodžiu sakant, Radauskas modernią poeziją kurdamas, ją lyg ir suklasikina; jis galėtų būti vadinamas modernistu neoklasiku.

 

Liudas Gira, poetas

 

***

Mūsų poezijoje jauti daug lietuviškos dvasios – kaip liaudies dainose. Henrikas Radauskas ne toks. Jis yra daugiau knyginis poetas ir todėl atrodo labai jau nemūsiškas. Susidaro įspūdis, kad Radauskas yra grynas poezijos formalistas. Jis ne tiek širdim kalba, kiek dailina eilėraščius plunksna, originaliai derina posakius, lygina eilutę ir frazę, įveda labai seniai jau poezijoj prigijusius žodžius, kurių daugelis šios dienos poetų kiek galima vengia, stengdamiesi paprasčiau pasakyti. Radauskas mėgsta vartoti žodžius, reiškiančius brangiuosius akmenis ir kitus brangius dalykus. Tačiau juos jis vartoja nebe tiesiogine prasme, bet savaip perkombinuodamas sakinį ir vaizdą. Todėl dažnai eilėraštį užraizgo keistais vaizdais ir sunkiau suvokiamais pasakymais. Visa tai niekuo kitu negalėtume paaiškinti, kaip tik tuo „knygiškumu“ ir estetine ar simbolistine poezijos mokykla.

 

Antanas Miškinis, poetas

 

***

Miniatiūros meisteris. Dviejų eilučių iš drobės išimta detalė tiktai diskretiškai primena, koks gražus gali būti pasaulis be žmogaus. Vaizdas paklotas šalia vaizdo, kiekvienas iš jų su nepaprastu lengvumu pereina į metaforą ir kyla į simbolio aukštumas. Graži, nekalta, nesuprantama gamta: „Balta avis ties upeliu pasilenkia, / Ir skystas stiklas plakas skrituliais.“ Dar pirmasis mano profesorius kadais aiškino, kad esą dviejų rūšių didelių rašytojų: pirmosios rūšies dideli rašytojai kalba veiksmažodžiais, antrosios – būdvardžiais. Radauskas dirba su veiksmažodžiais. Ir tai – šis tas.

                      Miško medis nutildo lapus,

                      Nuramina išdykusią šaką,

                      Kai vidunakčio balsas trapus

                      Savo pasaką seka.

 

Algirdas Julius Greimas, semiotikas

                     

***

…„Fontanas“ nebuvo tinkamai įvertintas, buvo neteisingai nustumtas į antrą planą, tuo tarpu daugelis žymiai silpnesnių knygų naudojosi nemažu pasisekimu. Recenzentai paminėjo poeto estetizmą, jo formalistines tendencijas ir nutilo. Taigi, įvyko savotiška tragikomedija, kurios protagonistas buvo nuotaika, viešpatavusi apie 1935 metus mūsų poezijoje. Prieš penkerius metus pasirodęs reikšmingiausias Jono Kossu-Aleksandravičiaus rinkinys „Eilėraščiai“ (ir kitos jo knygos) tebebuvo kone absoliučiai dominuojantis punktas. Šio rinkinio įtakoje vyko poezijos atnaujinimo darbas, kuris tačiau netrukus pradėjo išsigimti ir suktis tuo pačiu ratu. Aleksandravičius, Brazdžionis, Miškinis ir Salomėja Nėris buvo beveik absoliutūs padėties šeimininkai.

Poetai Bernardas Brazdžionis, Henrikas Radauskas ir Alfonsas Keliuotis Laisves alėjoje, apie 1932 m.

*

Radauskas buvo toks žmogus, kurį visiškai teisėtai galėjai pavadinti menų alkoholiku. Menai jam buvo absoliutus pasaulio centras, vienintelė asmeninė obsecija ir kone vienintelis dėmesio vertas konversacijos objektas. Poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo. Apie šiuos menus jis kalbėdavo su ne mažesne aistra bei užsidegimu, kaip kiti apie pinigus, investicijas, nuosavybes…

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas, poetas

 

***

Henrikas Radauskas jau pirmaisiais studijų metais Vytauto Didžiojo universitete skyrėsi iš studentų minios gal tuo, kad buvo kiek asocialus. Jis nedalyvavo jokiose ideologinėse korporacijose, nedėvėjo net baltos kepuraitės, neveikėjavo net Humanitarų draugijoje ir, turbūt sveikatos sumetimais, vengė net studentiškų „paūkavimų“. Iš vėsaus individualisto jame atsiskleidė šiltas ir draugiškas kolega gal tik prof. Balio Sruogos vadovaujamame Teatro seminare. Turbūt tenai jis labiau suartėjo ir su Vera Sotnikovaite, kuri anuo metu buvo to teatro meno studijuotojų būrelio tryliktasis narys – ir vienintelė moteris… Tiesą sakant, mes, seminaro vyriškoji gentis, jos beveik ir nelaikėme moterimi, nes buvo aukšto ūgio, liekna, vaikščiojo plačiais žingsniais, kalbėjo žemoku tembru ir stipriai rūkė, o padorioj aplinkoj neatstumdavo nuo savęs ir kiek brangesnės taurelės. Be to, mes vertinome ir jos intelektualinį svorį, nes geriau už daugelį mūsiškių Vera pažino rusų literatūrą ir Kaune garsėjo autoritetingais baleto kritikos straipsniais…

 

Antanas Gustaitis, poetas, satyrikas

 

Henrikas Radauskas, Vokietija, 1946 m.

***

Liko įspūdis poniško, gal tiksliau – valdininkiško Radausko. Tai buvo Škėmų užimtas kambariukas, jiems bene atkeliavus iš Vienos. Škėmą, kaip jis po to sakė, erzino tai, kad Radauskienė, su juo kalbėdamasi, nenuleisdama akių nuo savęs veidrodyje, vis išdarinėjo kažkokias minas. Lyg taikė išraišką prie skrybėlės. Nejaukus ir man buvo tas spektaklis. O Škėma sakė jautęs didelę pagundą atsistot šalia jos prie to pat didelio veidrodžio ir imti taipgi maivytis…

*                   

Beje, abiejų Radauskų akys buvo veikiau pilkos nei melsvos. Henriko – stiprių trumparegio akinių kiek iškreiptos. Veros – didelės, raiškios, panašios į poeto Aleksandro Bloko. Kažkada, žiūrėdamas į Bloko fotografiją, pasakiau jai apie tai. „Aha, pastebėjot?“ – patenkinta atsiliepė jinai. Ir papasakojo, kad jos ankstyvos jaunystės dienomis kažkas ją pristatęs tam įžymiajam simbolistui, tada buvusiam savo garbės viršūnėje. Blokas pasakęs: „Ta mergiotė (devčionka) drįsta būti panaši į mane.“ 

*

Viena paskutinių bendrų išvykų tą vasarą rugpjūčio pradžioje – pas Nyką. Ten, šalia namo, po dideliais medžiais, Henrikas primena savo mėgstamo poeto Tuwimo eilutę – apie katiną, kuris, galvą aukštyn užvertęs, žiūri „į giedančią mėsą“ – atseit, į paukštį medyje. Ir, linksmai mus nuteikęs tuo vaizdu, primena Tuwimo kitą panašų: kaip lakštingalos vyras grįžta į lizdą kiek pavėlavęs ir aiškinasi sunerimusiai žmonai, jog oras gražus – jis nutaręs pasivaikščioti namo pėsčias… Turbūt kelios nuotraukos prie staliuko lauke buvo paskutinės Radausko gyvenime. Rugpjūčio 27-tą prieš vidudienį man paskambina į „Amerikos balsą“ Nyka iš Radauskų buto: „Henrikas mirė. Ateik.“

 

Jurgis Blekaitis, aktorius, Radauskų šeimos bičiulis

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *