Turtinga kalba, meistriškais aprašymais Lina Navickaitė skaitytojus veda į magišką pasaulį, valdomą paslaptingų Būtybių, primenantį fantaziją ar sapną. Trys čia atklydę vaikai sutinka angelą Iš Tiesų, palydėjusį juos pas ketvirtąjį bendrakeleivį – atsiskyrėlį ugnelių gaudytoją, žibintininką Ugnių. Nors kūrėjos rašomas romanas ir skirtas paaugliams, jis tikrai užburs ir ne vieną suaugėlį.
Naujausiame Broniaus Dovydaičio vertime – skaudūs moterų likimai margojoje Barselonoje: našlė Jolanda siekia pamatyti vyro šeimos nuo jos atskirtą dukterį; apsistojusi įtartinai pigiai nuomojame kambaryje, ji nubunda užsispyrusių vaikų apsuptyje. Regis, pagrindinės šio namo gyventojos – nelegalia veikla besiverčiančios moterys…
Literatūrologė, kritikė, eseistė, profesorė Vanda Zaborskaitė buvo iš žmonių, paliekančių gilų įspaudą aplinkinių darbuose ir sielose. Praėjus dešimčiai metų nuo jos netekties, Alfas Pakėnas prisimena savo buvusios dėstytojos, vėliau – bičiulės žodžius bei darbus.
Dar visai neseniai dvasininkai ne tik rūpinosi tautiečių sielos išganymu, bet ir atliko svarbų vaidmenį Lietuvos kultūroje bei politikoje. Apie pasižymėjusį evangelikų liuteronų kunigą, politikos ir visuomenės veikėją, profesorių, teologijos daktarą, literatūros tyrinėtoją, spaudos darbuotoją Vilių Gaigalaitį pasakoja Vladas Vaitkevičius.
Gruodžio 24 dieną sueina 80 metų nuo žymaus prozininko Broniaus Radzevičiaus gimimo. Alfas Pakėnas atveria uždaro būdo kūrėjo artimiausiųjų prisiminimus bei kolegų, plunksnos brolių vertinimus.
Kviečiame drauge su literatūrologu Jonu Jonušu įsižiūrėti į Eglės Perednytės poezijos knygos „Šviesos paliesti“ eilėraščius ir atrasti, kiek daug galima pajusti žvilgsniu.
Jau kone metus gyvenant su pandemija, jos atgarsiai vis dažniau prasiveržia ir į grožinius kūrinius, tačiau šie nebūtinai paklūsta kasdienybės įstatymams. Štai, žingsnis į šalį nuo tikrovės (bei jos dvoko), truputis ironijos, šiek tiek magijos, ir atleidimo iš darbo įkvėptas „atsisveikinimas su daiktais“ gali baigtis net labai nekasdieniškai…
Artėjant žymaus prozininko Broniaus Radzevičiaus 80-mečiui, Alfas Pakėnas atveria uždaro būdo kūrėjo artimiausiųjų prisiminimus.
Pasitaiko, jog apima smalsumas, kokios gi mintys sukasi rašytojo galvoje? Jei tas rašytojas – Algimantas Mikuta, jums bus atsakyta! Šįsyk poetas apmąsto vadovų rotacijos niuansus, angelų ir velnių įvaizdžius, nepritaria cirko sumenkinimui iki politinės klounados, domisi regioninės spaudos ypatumais, pastebi prancūzų kalbos svarbos Lietuvos kultūrininkams slinktis, mėgina suprasti, prieš ką gi maištauja hipsteriai ir atskleidžia meno pranašumą prieš religijas.
Romane „Šunų aikštelė“ (Koirapuisto, 2019) S. Oksanen veikėjų istorijas atskleidžia per du laiko lygmenis – šiandienos Helsinkio nūdieną ir netolimus nepriklausomos Ukrainos gynybinio karo metus, politines šalies problemas supindama su etinėmis – pagalbinio apvaisinimo verslo, korupcijos – bei bendražmogiškomis – ištikimybės ir meilės.
„E. Drungytės eilės – filosofinė meditacija, dažnai perauganti į kontempliuojančią impresiją. Impresija – vienas ryškesnių daugelio eilėraščių bruožų. Kaip ir susimąstymas, netikėtos, paradoksalios aliuzijos, intelektualiniai inkliuzai. Neįmanoma nepastebėti rašytojos pastangų kalbėti ir suvokti būties, amžinybės ir žemiškojo laikinumo santykį“, – naujausius poetės eilėraščius pristato G. Jankus.
„Nebūtų tokie pasipūtę, jeigu žinotų, ką mudu su mėnuliu sumanę“ – yra pareiškęs kultinio Keno Kesey’io romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ pagrindinis veikėjas. O ką su istorijos vėtytoje ir mėtytoje šventovėje aptiktu veidrodėliu sumanė, ko ir kodėl ieško Neringos Daniulaitienės novelės herojė?..
Jei mirtinai nepabūgote, įžengę į Gedimino Jankaus pandemoniumą, kviečiame jus į tolesnį kelią realiojoje sapnų tikrovėje. Ar į tikrą velniavą įlindusiam jaunajam filosofijos doktorantui pavyks ištrūkti? Ko verta laisvė dvasios, išsivadavusios ne tik nuo kūno, bet ir nuo proto? Ar išties Grožis, Gėris, Atjauta, Dora ir Kilnumas galų gale virs keiksmažodžiais?
Jautriai, tiksliai, taikliai. Taip Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė pristato ant platesnio delno telpantį satyriko, prozininko, vertėjo Jurgio Gimberio (1938–2018) aforizmų, publicistinio pobūdžio apmąstymų bei miniatūrų rinkinį „Šakėm ant vandens“.
Rašytojas Vladas Vaitkevičius tęsia straipsnių ciklą apie iškilias prieškario asmenybes. Šįkart jo akiratyje – bendravardžiai kunigai, literatai, knygnešiai, švietėjai, lietuvybės žadintojai Vincentai Dargiai.
Kol atkimo devynios poeto Vidmanto Elmiškio gerklės, praėjo devyneri metai. Paslaptingas sutapimas, tačiau naujausias rašytojo eilėraščių rinkinys, regis, žada paaiškinimą – „Ir bus atsakyta“. Apie knygoje sutiktus klausimus ir atsakymus pasakoja poetas Tomas Vyšniauskas.
Vienas ryškiausių prozininko Gedimino Jankaus kūrybos bruožų – atsitolinimas nuo kasdienės, gerai pažįstamos tikrovės buitiškumo, jos perkeitimas, ieškant kelio į sapniškas, fantasmagoriškas, mistiškas realybes. Kuo gali baigtis pernelyg didelis įsijautimas į daktarinę disertaciją, kur atveda filosofija, tik sapną pripažįstanti tikrąja realybe, skaitykite novelėje iš šiuo metu rašomos knygos „Riteris, Mirtis ir Velnias“.
Maironį ir Vaižgantą jungė didžiulis talentas ir meilė Lietuvai. Abu jie klojo ir tvirtino mūsų literatūros pamatus: vienas – poezijai, o kitas – prozai. Vaižgantas pirmasis ir kaip niekas kitas giliai, nenuobodžiai, vaizdingai yra išnagrinėjęs ir studentams išdėstęs visą Maironio kūrybą – nuo poemos „Tarp skausmų į garbę“ iki „Pavasario balsų“. Alfas Pakėnas pasakoja apie dviejų didžių Lietuvos kūrėjų santykį.
Šįsyk Algimantas Mikuta analizuoja kuprinių ir portfelių madas, į miestus persikėlusių kaimo žmonių tragizmą, prisimena savo apsilankymą Bacho giminės muziejuje, Boriso Pasternako romano „Daktaras Živaga“ istoriją, kadaise liaupsintų kioskininkų fenomeną, gilinasi į vaizdo klipų subtilybes bei pastebi lietuvių polinkį nusižiūrėti.
„Jei eilėraštis pajėgus, jo tėkmė stipri, jis gali įtraukti į save beveik viską: ir tai, kas neįmanoma“, – viename interviu yra sakęs rašytojas Vytautas Stulpinas. Įsirudenėjant – truputis saldžiai skaudžios melancholijos.
Prieš 150 metų gimęs lietuvių kunigas, rašytojas, redaktorius, vertėjas, valstybės veikėjas Jonas Žilius-Jonila paliko pėdsaką ne tik Lietuvos literatūroje, bet ir Klaipėdos krašto istorijoje bei JAV lietuvių išeivijos gyvenime.
Žvelgdami į rašytojo Gasparo Aleksos bibliografiją, pastebime, kad autoriaus saviraiškai būtina ir svarbi poezija, lyrikos rinkiniai prasmingai įsiterpia tarp kitų žanrų knygų. Šiuo metu spaudai rengiamoje jo eilėraščių knygoje „Dainuojantys žvėrys“ apstu natūralaus ir įžmoginto gamtiškumo, lyg nedideli dailės etiudai prieš akis šmėkščioja, mirguliuoja, kinta pasteliniai dienų paveikslai.
Kuo ypatingi pirmuosius Muncho „Šauksmą“ primenančius paveikslus pakeitę buvusios projektuotojos tapomi paukščiai? Ar išties jie palieka drobę, idant kamuotų seniai užmirštą kurso draugę? Skaitytojų laukia Alfredo Hitchcocko ar Haruki Murakamio pasakojimų verta pabaiga?
Būsimame savo eilėraščių rinkinyje „Lėtai ir lėčiau“ Violeta Šoblinskaitė ir toliau sumaniai pina siužetus ir nuojautas, proziškoms detalėms įkvepia poetiško daugiaprasmiškumo, poetinius įvaizdžius nusodrindama kasdienišku tikrumu.
Įžvalgų romanas „Su manimi ir be manęs“ – romanų „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija“ ir „Vileišio aikštė – šnabždesių ABC“ tęsinys, pabrėžiantis jų filotopinį pobūdį. Jis tarsi pratęsia Žaliakalnio „topografinę“ tradiciją ir pagrindinę jos mintį – prisirišimas, susiliejimas su konkrečia gyvenamąja vieta yra esminė žmogaus būtiškoji savybė, harmonizuojanti jo santykį tiek su aplinkiniu, tiek su savo vidiniu pasauliu.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre neseniai pristatyta jaunosios kartos slovėnų režisieriaus Jašos Kocelio „Elektra“ atskleidžia senovės mitų ir nūdienos problematikos artumą.
Atnešęs vieną naujausių savo vertimų Bronius Dovydaitis suintrigavo – Vicente’ės Leñero teksto ėmęsis pavasarį, per patį karantino įkarštį. Bauginanti, nežinomybės kupina „Bausmės“ atmosfera bemat įtraukia, kūrinyje dvejonių ir klausimų – daugiau nei atsakymų, viena kitą keičia kraupios vizijos, o pabaiga… Ar mažojo herojaus laukia atleidimas ir laimingas išsigelbėjimas?
Aleksandro Gryno istoriniame nuotykių romane „Namėjo žiedas“ vaizduojami XVII a. vykę Švedijos ir Žečpospolitos karas, Žiemgalių sukilimai, maištai, paliečiama ir Lietuvos istorija. Namėjas – paskutinis žiemgalių kunigaikštis – iki mūsų dienų išliko kaip legenda, vis atgimstanti tautoje. Latviai tiki, kad jis, jo palikuonys sugrįš. Ir šiame romane nuolat šmėsčioja Namėjo figūra, pasakojama, kaip jis ateis ir išvaduos vokiečių pavergtą latvių tautą.
Balbinos istorijos – tai būsima Aldonos Ruseckaitės knyga, galima sakyti, autobiografinė, pasakojanti įvairias situacijas, į kurias pakliūva entuziastinga idealistė Balbina, drąsiai ginanti savo tiesą, nepakanti aplinkos bukumui, valdininkų apsidraudėliškumui, bendradarbių (nu)tylėjimui. Tikslios charakteristikos, kiek šaržuoti, bet tokie tikroviški, nesunkiai atpažįstami personažai. A. Ruseckaitė atvėrė dar vieną – pastabios satyros ir šmaikštybės meistrės – talentą.
Gediminas Jankus tęsia Roberto Keturakio kūrybos analizę, kviesdamas gerai įsiskaityti į neseniai po bemaž dviejų dešimtmečių pas skaitytojus sugrįžusį papildytą rašytojo romaną „Kulka Dievo širdy“. Tai – herojiškas himnas, kurį R. Keturakis sukūrė tūkstančiams pasiryžėlių, žuvusių už Tėvynės Laisvę, jų kančią ir pasiaukojimą įprasminantis paminklas.
Ilgą laiką radiofonizuota Petro Palilionio poema „Duoną auginam, vaikus“ (rež. Vytautas Balsys. Kaunas: Kauno radijas, 1987) skambėjo tik ją kitados girdėjusiųjų atmintyje, tad labai džiugu, kad, autoriui pagelbėjus, ją ir vėl gali ne tik prisiminti seni, bet ir išgirsti nauji klausytojai.
Naujausioje Alfo Pakėno Pauliaus Širvio 100-mečiui parengtoje publikacijoje – Alfonsos Žegliūnaitės-Liolienės prisiminimai apie meilę, kuri, nors ir nesibaigė laimingai, įkvėpė ne vieną jautrų, net daina suskambusį eilėraštį.
Poetė Janina Narūnė net ir anapus Atlanto sugebėjo išsaugoti, puoselėti ir vaikams diegti meilę Lietuvai, o jos prozos knygose gausu istorinių įvykių, autorė supažindina savo skaitytojus su garsiomis ano meto asmenybėmis.
Eseistinėje recenzijoje Gediminas Jankus ne tik atveria naujausias nenuilstančiai kūrybiško vyresniosios kartos poeto Roberto Keturakio eilėraščių knygas „Teesie“ bei „Nežinomasis“, bet ir negaili griežto žodžio kažin kur besidairantiems ir tendencingai kai kuriuos autorius nutylintiems literatūros kritikams.
Alfo Pakėno prisiminimuose iškylantis Paulius Širvys tartum gyvas: liūdnas, melancholiškas, kartais net atsainus ar pasidavęs silpnybėms, tačiau dažniausiai – jaukus, jautrus, artimas, talentingas, mylintis ir mylimas.
Aukšta kilmė ir didelės svajonės, skaudi tremtis ir iš laiškų išaugusi meilė, o svarbiausia – poezija, poezija, poezija… Vladas Vaitkevičius iš nuotrupų atkuria ryškų prieš šimtą metų gimusio Gedimino Jokimaičio portretą.
Pagaliau prasidėjus naujam sezonui, Gediminas Jankus ir vėl teatre. Šįsyk – apie inovatyvius kūrybinės komandos sprendimus, novatorišką traktuotę bei įstabius potyrius, kuriuos siūlo Kauno valstybinio muzikinio teatro premjera „Mano puikioji ledi“.
Pastarųjų savaičių įvykiai kaimyninėje Baltarusijoje abejingų nepalieka. Šie poetės Eglės Perednytės eilėraščiai – ryžtingai ir atkakliai kovojantiems už Laisvę.
„Palengva (ati)tirpsta“ – bendras tarpdisciplininis fotografijos ir poezijos projektas. Fotomenininkė Milda Kiaušaitė ir poetė Dovilė Zelčiūtė, skirtingų kartų ir sričių kūrėjos, reaguodamos viena į kitos žodžius bei atvaizdus mėgina megzti dialogą apie savo skirtingai ir panašiai patiriamą realybę, laiko tėkmę, atskleisti ne tik estetinius, bet ir giluminius jų klodus.
Naujasis spaudai rengiamas Tado Žvirinskio dienoraštinis romanas „Manuscriptum discipulus, arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ – skandalingas, jame gausu necenzūrinės kalbos ir nepagražinto studentiško gyvenimo scenų, tad tekstas nerekomenduojamas jaunesniems nei 18 m. skaitytojams.
Kardinolas Vincentas Sladkevičius (1920 m. rugpjūčio 20 d.–2000 m. gegužės 28 d.) palietė ne vieną širdį, tad šiandien, minint jo 100-metį, publikuojame poetės Eglės Perednytės kardinolui skirtą eilėraštį.
Vladas Vaitkevičius apžvelgia Antano Špokevičiaus prisiminimų knygą „Gudgaliečiai. Mano giminės istorija“, kuri, pasak jo, vertinga kultūriniu, dvasiniu, kraštotyriniu ir istoriniu požiūriais.
Mylimas buvo Paulius Širvys, mylimi ir Poezijos pavasariai, tad skaitymai vykdavę audringi, žaismingi, neretai užsibaigdavę net nešiojant poetą ant rankų. Apie tas dienas pasakoja poetai Alfas Pakėnas, Marija Macijauskienė, Algimantas Mikuta, Antanas Žekas.
Rašytoja Aldona Elena Puišytė meistriškai įvaldžiusi ne vieną literatūros sritį – ji poetė, eseistė, kelių dešimčių autorinių knygų autorė. Vertėja, lietuviškai prakalbinusi Friedricho Hölderlino, Novalio eiles, šįkart imasi tikro iššūkio – austrų poeto R. M. Rilke’ės „Duino elegijų“.
Kaune viešinčių Poezijos pavasario svečių būryje sutiktas jau kurį laiką Lietuvoje gyvenantis italų poetas Davide’as Castiglione maloniai nustebino – dar 2017-aisiais klajodamas mūsų miesto gatvėmis jis sukūrė net dešimties dalių Kauno architektūros bei atmosferos įkvėptą kelio eilėraštį, kurio fragmentais lietuvių, italų bei anglų kalbomis mielai sutiko pasidalinti.
Eglė Perednytė – tylos, kuždesių, subtilumo poetė, žodžiais taupiai piešianti turtingus būties paveikslus. Švęsdami Poezijos pavasarį dalijamės eilėraščiais iš spaudai ruošiamos kūrėjos knygos „Lyg vėjas, lyg lietus“ – kaip vėjas ir lietus pasiekia ir atgaivina žemę, taip ir jos kūryba paliečia žmonių širdis, išsiilgusias tikrumo.
Neringa Daniulaitienė – ne tik kauniečių mylima ir puikiai pažįstama skaitovė, „Gražinkime Kauną“ gidė, „Facebook“ profilio „Mylimo Kauno istorijos“ įkūrėja, bet ir poetė, šį pavasarį debiutavusi pirmąja autorine knyga „Mėlynių uogom dažyti“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2020). O kai Poezijos pavasaris atsikrausto į vasarą, poetams sapnuojasi patys keisčiausi sapnai…
Poetą Paulių Širvį gyvenimas laužė negailestingai – jį puolė ne tik priešai, bet ir išduodavo draugai. Tačiau, nepaisant visų nuosmukių, kūrėjas visada atverdavo duris nelaimingesniam už save, tą naktį neturinčiam užuovėjos, visada rasdavo būdų kasdienybei valiūkiškai praskaidrinti.
Skaidriose Žaliakalnio ir pasaulio poeto Edmundo Janušaičio eilėraščių eilutėse – išgrynintas minimalizmas, talpios pauzės bei įžvalgų laisvė, paprasta ir aiški kaip niekad.
Alfas Pakėnas dalijasi dar keletu fragmentų iš atnaujintos ir papildytos prisiminimų knygos apie Vaižgantą „Baltai pražydusiam“. Dvejojantiems, ar nori tapti kunigais, Juozas Tumas tiesiai rėždavęs – „Nenori ir nebūk!“, o sakykloj išaugdavęs taip, jog atrodė tikras milžinas – kai trenkdavo įsiliepsnojęs kumščiu į sakyklos kraštą, rodės, sudrebėdavo bažnyčios sienos, skambėjo langų stiklai.
Skelbiame 2012 m. Aldonos Ruseckaitės sveikinimą-vaidinimą tų metų Vieno lito premijos laureatui Gintautui Dabrišiui. Šiame trumpame nuotykių, švelnaus humoro ir poezijos pilname pasakojime poeto bendrakeleiviu tampa ne kas kitas, o… pats medaus įsigeidęs Maironis.
Diena po dienos, savaitė po savaitės artėja poeto Pauliaus Širvio šimtmečio minėjimas. Šį kartą siūlome poeto Vlado Baltuškevičiaus atsiminimus, parašytus specialiai knygai „Palik tik dainą man“…
Vidmanto Elmiškio eilėraščiuose lygia greta nudrinka, kartais susipina brandaus žmogaus ir jaunuolio keliai, ieškoma atsakymų tiek į egzistencinius, tiek į, regis, naivius, kasdieniškai paprastus klausimus. Bet, kaip žinome, atsakymai gali būti labai netikėti…
Šviesus Gedimino Jankaus in memoriam rašytojui, literatūrologui, Vytauto Didžiojo universiteto prof. emeritui, habil. dr. Leonui Fliorentui Gudaičiui, kurio 85-metį šiandien minime.
Skirtingų kartų Lietuvos poetų eilėraščiuose jautriai tapomi viltingi ir skaidrūs, skaudūs ir ilgesingi Motinų portretai.
Ieva yra neįprasta poetė, jau dabar ryškiai išsiskirianti iš kitų. Jos filosofinė lyrika, kurioje nėra vietos dirbtinumui, socialiniam konstrukcionizmui, verksmingiems sentimentams, lydima įtaigios meninės transformacijos, ypač kuomet, regis, įprasti, kasdieniai mus supantys daiktai ar reiškiniai suskamba netikėtu, stebinančiu įvaizdžiu.
Nedaugelis vaikų yra parašę atsiminimus apie savo tėvus poetus, rašytojus, kai jie, palikę didžiausią savo turtą – kūrybą, išeina į Amžinybę. Tėvo dienos proga Alfas Pakėnas pristato keletą iš jų.
Gedimino Jankaus prozoje veikėjai mainosi vardais ir veidais, pinasi senųjų knygų išmintis ir baugios legendos, kol galų gale tampa sunku atskirti, kur dar sapnas, o kur – jau tikrovė…
Šiandien, birželio 5 d., Vytautui Mačerniui būtų suėję 99-eri. Nors jau nebėra gyvų jo amžininkų bei artimųjų, kurie jį prisimintų kasdienybėje, palinkusį virš rankraščių, mačiusių vaikštantį su knyga gimtosios Šarnelės palaukėmis, išlikę jų prisiminimai, laiškai, eilės, kuriais kruopščiai surikiavęs dalijasi Alfas Pakėnas.
Prozininko Stasio Babono novelė „Gėlėta skarelė“ turi nūdienos prozoje itin retą savybę – ji ne tik sukelia pamirštas ar primirštas jausenas, sumezga kažkokias seniai įtrūkusias vidines gijas, bet ir priverčia dar ir dar kartą skaityti tekstą, atrandant jame naujų netikėtų prasmių.
Pjesė „Kad tu žinotum“ pasižymi giliomis, psichologiškai motyvuotomis personažų charakteristikomis, gyvenimiškomis situacijomis. Autorius šį kartą savo dėmesį sutelkė į vienos šeimos sudėtingų santykių analizę, kurioje ryškėja dvasinis skurdas, menkumas, miesčioniškas, lėkštas gyvenimo suvokimas, tačiau šviesia gaida nuskamba ir tikro, nesumeluoto gyvenimo ilgesys.
Į kitų gyvenimus nuolat atidžiai įsižiūrintis Alfas Pakėnas šįkart svečiuojasi pas senąjį Vidumiškio eigulį Jurgį Tereką ir jo pačią Vandą. Dokumentiškai lyriškame pasakojime atsiskleidžia tiek laikmečio iššūkiai, tiek tragiška vienos šeimos lemtis.
Nuo dokumentinio, „fakto“ apybraižos žanro E. Kuckailis imasi sudėtingų, meninio įprasminimo, fantazijos, literatūrinės išmonės, istorinių žinių reikalaujančių temų. Pasakojimo apie Štefaną tęsinyje rasite jo patirtis grįžus atgal į Lietuvą ir tęsiant kovą už jos Laisvę.
G. Lobžanidzės eilėraščiuose organiškai dera Vakarų ir Rytų kultūrų realijos bei įvaizdžiai, jungiamos abiejų tradicijų teosofinės koncepcijos (viename interviu autorius yra sakęs: „Korano studijos mane padarė geresniu krikščionimi“).
Šiandien, balandžio 29-ąją, sukanka 87 metai nuo kanauninko ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto (1869 09 08–1933 04 29) mirties. Tekstų fragmentais iš atsiminimų knygos „Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009) dalijasi leidinio sudarytojas Alfas Pakėnas.
Kojomis smagiai taškydamas satyrą, rankų pirštų galiukais Rimantas Petras Elena von Klusas atsargiai virpina lyrikos stygas… „Poete, lyrint nuobodoka, / augink eilėraščiuos taboką!“ – vis tik galiausiai sušunka jis.
„Radauskas yra vienas iš nedaugelio poetų, apie kuriuos kalbant šalia pavardės knieti pridėti trumpą žodelį „mano“. Mano Radauskas. Tuos žodžius esu ištaręs sau ne vieną kartą“ – rašo poetas Alfas Pakėnas. Ir čia pat pažeria visą saują prisiminimų, koks Radauskas buvęs įvairiems savo amžininkams.
90-metį švenčiančiai rašytojai Marijai Macijauskienei šį pavasarį įteiktas pasidabruotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalis už svarbius jubiliatės Kaunui ir Lietuvos literatūrai bei istorijai nuveiktus darbus. Juos savo tekste primena Alfas Pakėnas.
Tęsiame neseniai pradėtą pažintį su prieškario poetu Kaziu Zupka-Kecioriu ir, artėjant Atvelykiui, dar žinomam kaip Vaikų Velykos, publikuojame eilėraščių mažiesiems iš nebaigto lyriko rinkinio „Vaikams“. Juose nerūpestinga vaikystės žaismė pinasi su laikmečio aktualijomis, o nuotaikingi, lengva ranka surimuoti pasakojimai mažose širdelėse augina didelę meilę Tėvynei ir ryžtą už ją kovoti.
2020-aisiais muziejininkas Alfas Pakėnas kviečia dar kartą sugrįžti prie spalvingo kūrėjo – Juozo Tumo-Vaižganto giminaičių prisiminimuose atsiskleidžia jo mokslui teikta svarba, meilė rašytam žodžiui ir net istorija, kaip numylėtasis šunelis Kaukas atsidūrė būtent šiuose namuose.
„Permečiau akimis sienas, ieškodamas lango, pro kurį galėčiau pasprukti, jeigu būčiau užspeistas; šitai visada gali nutikti tokioje istorijoje, kur yra peilis, kriauklė kraujui nuplauti, tualetas su langu į kiemą, o tolėliau – pušynas, nutviekstas ryškios mėnulio pilnaties“ – mąsto pagrindinis apsakymo herojus. Iki ko Lotynų Amerikoje gali privesti dviejų rašytojų kivirčas?..
Šįsyk plataus akiračio ir aštraus liežuvio rašytojas ryžtingai kimba į literatūrines bei kultūrines temas: nuo infantilizmo jaunų poetų eilėraščiuose, autentiškų Juozo Klimo prisiminimų apie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės salonus, kur visi eidavę „pasiklausyti protingų kalbų ir užkrimsti kaimiškos duonos“, iki literatūrinių atverčių autentiškumo, spalvingos viešnagės Tomo Mano namelyje Nidoje bei menotyrininkų ir kritikų, patiems kūrėjams aiškinančių jų darbus.
Naujajame M. Rakausko romane „Juodosios mūzos“, kiek leidžia spręsti autoriaus pateiktos ištraukos, sutinkamas atviras, skausmingas dialogas, keliantis programinius, rašytojui rūpimus ir skaudžius klausimus. „Postmoderno būvis“, kuriame priversti suktis romano personažai, pateikiamas provokuojančiai aštriai, verčiant juos skausmingai rinktis. Svarstoma, ginčijamasi, klausiama apie humaniškąsias vertybes – atjautą, dėmesį, atsparą smurtui ir prievartai.
Nors į JAV emigravęs prieškario rašytojas Juozas Čepukaitis literatūros Olimpo ir nepasiekė, poeto Vlado Vaitkevičiaus apžvelgiamuose jo kūrinių siužetuose – nemažai laikui nepavaldžių realijų. Truputis senų laikų naivumo, siūlančio atokvėpį nuo komplikuotos modernybės.
Prieš keletą savaičių kvietėme prisiminti, o neretą – ir susipažinti su prieškario poetu Kaziu Zupka-Kecioriu. Šiandien, rašytojo sūnaus Fausto Zubkos dėka, skelbiame pirmąją lig šiol šeimos archyvuose glūdėjusių K. Zupkos-Keciorio eilėraščių publikaciją, kurioje jaunų dienų polėkį pamažu keičia niauresni gyvenimo okupuotoje Lietuvoje epizodai.
Drauge su muziejininku Alfu Pakėnu giliau pažinę poeto Pauliaus Širvio gyvenimą ir kūrybą, pasiekiame ir liūdną atsisveikinimą. Kiekvienas rašytojo amžininkas tapo kiek kitokį jo portretą, skirtingai prisimena ir vertina paskutiniuosius P. Širvio gyvenimo metus bei dienas, tačiau visi sutinka – poeto žodžiai giliai įsismelkė ir vis dar smelkiasi į Lietuvos žmonių širdis.
Prieš kelias savaites susipažinome su Julija-Balbina iš Aldonos Ruseckaitės nerašomos knygos, kuri, regis, pati pamažėle lipdosi, auga. O Balbina, pasirodo, ir „pabliuznydavo“, ir rimtai pasikalbėdavo su rašytoju Romualdu Granausku…
Šviesa alsuojantis šv. Kazimierui skirtas poetės Eglės Perednytės eilėraštis.
Vargu, ar ties naujojo amžiaus slenksčiu būtumėte sutikę literatūrai neabejingą kaunietį, anuomet neturėjusį ar bent nesklaidžiusį „Kauno vainikų“. Praėjus dvidešimčiai metų, knygos sudarytojas Petras Venclovas atvirai pasakoja apie sumanymo gimimą ir, regis, amžinus antologijų rengėjus lydinčius iššūkius.
Poetas Vladas Vaitkevičius tęsia straipsnių ciklą apie praeities literatus-dvasininkus ir šįsyk primena kunigą, filosofijos daktarą Motiejų Gustaitį, kurio sielą kūrybai pažadino ne kas kita, o… Šveicarijos Alpių grožis. Ką bekalbėti apie Romoje gimusią penkiolikos posmų baladę „Prakeiktas šernas“; joje Marijampolės žandarų viršininkas A. Vonsiackis tampa Juda Iskarijotavičiumi Padleckojumi…
2020-ieji turėtų būti ir poeto, pedagogo Kazio Zupkos-Keciorio (1910–1999) metai. Deja, retas iš mūsų yra girdėjęs šią pavardę – populiarus prieškario laikų Lietuvos lyrikas pasitraukė iš viešos literatūrinės veiklos, šalį antrąsyk okupavus bolševikams. Tad iš praeities ūkanų keliame spalvingą Kauno kunigų seminariją palikusio „gimnazisčių poeto“ istoriją…
„V. I. Bedarfienės žodis yra įtaigus, nuoširdus, turintis daug niuansų, spalvų ir atspalvių ir, kaip jau minėjau, labai informatyvus“ – išsamioje prisiminimų knygos „Gyvenimo akimirkos“ recenzijoje rašo Vladas Vaitkevičius. Pasakojimas paliečia net XVII a., tačiau bene didžiausias dėmesys skiriamas kilmingos bajorų šeimos tremčiai į Sibirą bei nelengvam sugrįžimui.
Šią dieną prieš 90 metų gimė Justinas Marcinkevičius – vienas tų rašytojų, be kurio vardo jau niekada nebus įsivaizduojama lietuvių literatūros istorija, o be žodžių – mūsų tautinė savimonė. Su gimtadieniu, didysis Poete! Švenčiame prie Tavęs nė iš tolo neprileisdami užmaršties…
Kartais taip atsitinka, kad, regis, knygos nerašai, o tekstai, neklaužados, tai vienas, tai kitas – ima ir rašosi. Artėjant Kovo 11-ąjai siūlome drauge su poete, prozininke Aldona Ruseckaite ir Balbina tapusia Julija sugrįžti į tas dienas, kai tarp sąjūdiečių tebešmirinėjo vyrukai iš štabkvartyros, širdis liejo į pensiją išėję saugumiečiai, o Nepriklausomybės svajonė dar tik pildėsi…
Rašytoja Aldona Elena Puišytė įsiskaito į kunigo poeto Roberto Grigo naujausią eilėraščių rinkinį „Dangus ir dykuma“, kuriame puoselėjamos tautinės, dvasinės vertybės, o drauge „stebina gebėjimas išlikti paprastu, tikru kaip nekaltas vaikas, poeto žodžiais tariant, „dideliu vaiku ir Jėzaus kvaileliu…“
Iš Lietuvos Sibiran buvo ištremti 55 350 vaikų. Rašytojas Stanislovas Abromavičius – bene kruopščiausias jų patirčių, išgyvenimų metraštininkas – šįkart užfiksavo skaudžią daugiavaikės Grybauskų šeimos istoriją.
Vladas Vaitkevičius pristato išeivijos poetą Balį Rukšą, kurio 100-ąsias gimimo metines minėjome sausio 31-ąją. Rašytojas iš amžininkų sulaukdavęs ne tik pagyrų, bet ir griežtos kritikos. Jautriai savo tėvą B. Rukšą 2014 m. profesoriui Kęstučiui Urbai duotame interviu prisiminė pedagogė Violeta Tapinienė, jo likimą apibūdinusi kaip pašėlusiai įdomaus, be galo naivaus, išsilavinusio, gailestingiausio, kokį tik teko sutikti, ir nelaimingiausio, kokį tik pažinojo, žmogaus.
„Tuomet gimė taip pat mūsų pasiryžimas bet kokioje situacijoje – negandų dienomis ar kasdieninėje veikloje – likti ištikimiems tiesai, gėriui, meilei ir žmogiškumui, sekant Sokrato, Žano Valžano ir, tam tikra prasme, net Don Kichoto pavyzdžiu“, – prisimena P. Širvio jaunystės draugas Alfonsas Krasauskas. Apie poeto žmogiškąsias dorybes ir ydas – V prisiminimų dalis.
Jono Noreikos-Generolo Vėtros penkių dalių istorinis romanas „Penki broliai“ įsuka į tarpukario Lietuvos kaimo ir Kauno, Klaipėdos bei Šiaulių gyvenimą. Jei dvejojate, ko tikėtis iš 1934 m. užbaigto jauno, vos 23-ejų metų kūrėjo pasakojimo, kviečiame paklajoti po tekstą drauge su rašytoju Vladu Vaitkevičiumi.
Kas atsitinka, kai prozos imasi poetas? Ogi sulaukiame ne eilinio, bet būsenų romano, kurį išlukštenti – ne ką paprasčiau, nei „nulaužti“ da Vinčio kodą. Apie vienos knygos puslapiuose darniai sugyvenančius Aikštę, Berniuką ir Ceterą, arba Anapusybę, bei Edmundo Janušaičio „Vileišio aikštėje – šnabždesių ABC“ besiskleidžiančias jų paslaptis pasakoja iššūkio nepabūgęs Gediminas Jankus.
Ketvirtojoje prisiminimų apie Paulių Širvį dalyje prieš akis iškyla vaizdingos poeto gimtinės apylinkės, iš arčiau susipažįstame su lyriko šeima, paaiškėja, dėl kokių gi priežasčių kartais jauninasi vyrai, pavyzdžiui, Prancisiaus Poviliukas.
Neilgoje esė skleidžiasi praėjusių dienų ilgesys, atgyja jau primiršti senosios kalbos žodžiai ir vaizdai, net ir įvairių prievartų metais už Lietuvos savanorio Stasio Ignatavičiaus gryčios Vasario 16-ąją plevėsuoja lietuviška trispalvė…
Apie skurdžią vaikystę, troškimą mokytis, karą, tėviškę, merginas ir gerus draugus – trečioji Alfo Pakėno parengta prisiminimų apie Paulių Širvį dalis.
Jonas Strielkūnas 33 metais jaunesnis už Bernardą Brazdžionį – pernai minėjome jo 80-metį, o š. m. vasario 2 d. Bernardas būtų šventęs 113-ąjį gimtadienį. Tačiau šiuos iš pažiūros skirtingų kartų žmones jungė kūryba, poezija, meilė knygai ir, svarbiausia – greta esančios tėviškės, ta pati gimtoji žemė.
„Poezija – tai psichotropinis vaistas, taip. Pridurčiau: be recepto. Ir beveik be jokio pašalinio poveikio“ – įsitikinęs poetas ir vaistininkas Tadas Žvirinskis. Čia jautrų lyrizmą bet kurią akimirką gali pakeisti kandi ironija, ištinka netikėti paradoksai, atskuba nelauktos pabaigos.
Pauliaus Širvio poezija – „tai posmai kareivio, kuris nors jau nusiėmė antpečius, bet dar nepadėjo milinės, giliai prisisunkusios žygio kelio dulkių“, – 1955 m. rašė Eduardas Mieželaitis. Muziejininkas Alfas Pakėnas supažindina su P. Širvio eilėraščių rinkiniu „Žygio draugai“.
Pasaulyje vis labiau populiarėjant budizmui, Gražinos Cieškaitės poezija atsako į klausimą, kaip pradėti Budos erą.
Prasidėjo vieno populiariausių Lietuvos poetų Pauliaus Širvio jubiliejiniai metai. Muziejininkas Alfas Pakėnas iš amžininkų ir bičiulių prisiminimų imasi dėlioti įvairiaspalvį poeto portreto vitražą.
Naujausią Viktoro Gulbino poezijos rinkinį „Urbanistinis vienetas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2019) Kristina Bačiulienė nusprendžia atrakinti pasitelkusi ne literatūrologiją, o… psichoanalizę!
Kalėdos gali būti ne tik stebuklų, bet ir nusivylimo metas. Kas nutinka, kai kūdikėlis Jėzus šventės rytą prie lovos ar šalia hamako taip ir nepalieka išsvajotojo arklio? Užaugęs berniukas Kalėdas sutinka viešnamyje, kur lovoje randa ne viliokę mylimąją, bet barzdotąjį Čiamį Chaną. Tai paskutinis lašas, nuo šios Kalėdas jis pramiegosiąs!
Kalėdinis Bernardo Brazdžionio sveikinimas.
Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: moterys apie Vaižgantą, III dalis. Parengė Alfas Pakėnas
Vytautas Balsys mums geriau žinomas kaip teatro ir kino režisierius, tačiau dar vienas ryškus jo talentas – literatūra. Įvairūs jo kūriniai ar jų ištraukos jau skelbti periodikoje, tačiau šiandien kviečiame sugrįžti į pradžią ir susipažinti su viena pirmųjų autoriaus pjesių – tragikomedija „Akla višta“.
Poetė Eglė Perednytė skaito naujausią Aldonos Elenos Puišytės eilėraščių rinkinį „Vienintele neišsakoma būtie“ (Vilnius: Homo liber, 2019). Ką atveria poetinis žodis, ko taip ilgisi, ko skausmingai trokšta širdis?
Kai vizualumo pertekusio XXI a. rėksmingas mirgesys ima varginti, ateina metas persikelti į ne įspūdžio, o jausmo gelmei atvirą teksto pasaulį. Visą gyvenimą praleidęs tarp aklųjų ir silpnaregių, prozininkas Stasys Babonas skaitytojus veda į šią kitą, šalia esančią tikrovę.
Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: moterys apie Vaižgantą, II dalis. Parengė Alfas Pakėnas
Gediminas Jankus žvelgia į „Teatro klubo“ spektaklyje „Shalom, Bellissima!“ (rež. Ina Pukelytė) aktorės Olitos Dautartaitės meistriškai papasakotą litvakės, Kauno šviesuolės Bellos Shirin gyvenimą. Pasirodo, kartais Pažadėtoji žemė – visai ne ten, kur tikėtumeisi…
Novelėje prozininkė Nijolė Raižytė draugėn supina katės Putlės ir merginos Miglės likimus. Galbūt, pradedant sapnais, baigiant užsitrenkusiomis durimis, mus jungia daugiau, nei skiria?..
Lietuva mini savo dainiaus Jono Strielkūno 80-ąsias gimimo metines. Nuo mirties praėjęs dešimtmetis patvirtina, kad J. Strielkūno kūryba reikalinga, jo eilėraščiai skaitomi, pagal jų tekstus kuriamos dainos, prisimenamas ir pats poetas. Alfas Pakėnas pateikia keletą Kauno rašytojų atsiminimų apie Joną Strielkūną iš rengiamos knygos „Trečias brolis“.
Poetas Viktoras Rudžianskas savo kūryboje nuoseklus, ir toliau lieka ištikimas verlibrui, apie kurį dar 2008-aisiais yra sakęs: „Man svarbu ganėtinai tikslus kirtis, jūros bangavimas, kad atėjus reikiamam momentui tą bangą perkirstum. Ir sukurtum nutylėjimų erdves ir prasmes.“
JAV mokslininkai įvardija 60 memuarinės literatūros žanrų variacijų, o štai rašytojas Petras Palilionis naujausioje savo knygoje „Pirmieji memografai“ siūlo 61-ąją. Apie atminties išsaugojimą lietuvių literatūroje, memografų ypatumus ir leidinyje sutinkamų asmenybių (Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Pranas Volertas) svarbą pasakoja Gediminas Jankus.
Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: Vaižganto mirtis. Parengė Alfas Pakėnas.
Šiandien, lapkričio 5 d., satyrikas Jurgis Gimberis 81-ąjį gimtadienį sutinka aukštybėse… Tačiau ant rašytojo darbo stalo tebeguli jo kasdieniai užrašai, kurių fragmentais pasidalyti mielai sutiko Jurgio gyvenimo Balandėlė – Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė.
Jubiliejiniams Vaižganto metams baigiantis: moterys apie Vaižgantą. Parengė Alfas Pakėnas.
Knygose atsiveria daugybė skirtingų gyvenimo istorijų, o šįkart viena skleidžiasi ir tarp jų, Kauno centriniame knygyne, režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklyje „Noktiurnas“.
Prozininkui, poetui Vitui Žvirdauskui šią spalio 15 dieną sukaktų 90 metų. Prisimindami talentingą, dramatiško likimo rašytoją, skelbiame jo bendražygio ir kolegos Algimanto Mikutos prisiminimus ir Vito kūrybos pluoštelį.
Nacionalinis Kauno dramos teatras jubiliejinį, šimtąjį sezoną pradeda režisieriaus Gintaro Varno premjera „Sombras“. Publikuojame Gedimino Jankaus įžvalgas apie tai, kas kūrybiškai draugėn pinant žymių modernistų tekstus skleidžiasi scenoje.
Poezijos konkurso „Prasmių sfera“ dalyvė, pelniusi Kauno meno kūrėjų asociacijos prizą, Raimonda Mikuckytė ir jos kūryba.
Jūsų dėmesiui – poezijos konkurso „Prasmių sfera“ dalyvė, Poetinio Druskininkų rudens prizo laureatė Justina Butkutė.
Pristatome dar vieną poezijos konkurso „Prasmių sfera“ dalyvę, Poetinio Druskininkų rudens prizo laureatę Kristiną Bačiulienę.
Kviečiame susipažinti su vienu poezijos konkurso „Prasmių sfera“ dalyvių, pelniusių Kauno meno kūrėjų asociacijos prizą, Domu Linkevičiumi.
Prozininkas, poetas, tapytojas, skulptorius Liudas Gustainis jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip savyje paniręs, dažniausiai mažakalbis, tačiau įdėmiai į kitus įsiklausantis, nevengiantis santūriai, draugiškai šyptelėti žmogus. Sutinkant menininko 75-metį sklaidome Liudo ir jo artimiausiųjų archyvus.
Kolumbijos kaitra alsuojantis Broniaus Dovydaičio vertimas tiems, kuriems sulaukti vasaros nepakako.
Sutinkant rašytojo Vlado Kalvaičio 90-metį, kviečiame prisiminti talentingą prozininką ir gerą bičiulį.
Gediminas Jankus įtaigiai, šmaikščiai, kaip dera skaitytojui, įkvėpusiam postmodernistinio grogo kvapų, aprašo naujausius Kęstučio Navako romanus „Vyno kopija“ ir „Privatus gyvulėlių gyvenimas“.
Sumanus įvairių galų meistras, kruopštus bitininkas, veržlus žemaitis, puikus pasakorius, galop realias ir pramanais padailintas istorijas pradėjęs užrašinėti Leonas Zaleckis buvo smalsus, sau ir kitiems reiklus žmogus. Skaitytojų dėmesiui – pluoštelis P. Venclovo ir V. Martinkaus atsiminimų apie L. Zaleckį ir novelė iš rašytojo kūrybą apibendrinusios rinktinės „Vieno pavasario svečias“.
Rašytoja Loreta Gražina Latonaitė-Packevičienė, pasak ją prisimenančių, buvo uždaro, ramaus, mįslingo charakterio, mažai bendravo su kolegomis literatais, tad prisiminimų vietoje publikuojame autobiografiją ir fantastinį apsakymą.
Apie sudėtingą Salomėjos Nėries likimą, nevienareikšmius pasirinkimus – naujasis Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas „Padai pilni vinių“, kurį recenzuoti imasi Gediminas Jankus.
Beveik prieš metus Broniaus Dovydaičio padedami drauge su Lenito’u Robinsonu-Bentu pasiekėme „Kitą kelionės kraštą“, o šįkart vertėjas kviečia drauge su vienišiumi leistis į apleistų šachtų gelmes.
Gediminas Jankus – apie Gyčio Padegimo spektaklį „Vėjas gluosniuose“: jausmų pynes, režisieriaus meistriškumo svarbą bei stebuklą, kuris visada truputėlį kitoks, nei laukta.
Aplinka, čiuopiamas daiktiškumas Vytauto Stulpino eilėraščiuose vis dažniau tampa fonu, o esminiai išgyvenimai atsiskleidžia vidinės tylumos akimirkose.
Aštuoniasdešimtąjį gimtadienį pažymintis poetas Vladas Baltuškevičius – spalvinga, jį sutikusiųjų iš karto įsimenama asmenybė. Pasak ispanų rašytojo, intelektualo Miguelio de Unamuno, „poetas ir filosofas yra dvyniai, o gal vienas ir tas pats asmuo“, tad, užuot neišmanėliškai kvatojęsi iš to, kuris, žvelgdamas į žvaigždes, nemato sau po kojomis, su poetu V. Baltuškevičiumi pakelkime akis į dangų.
Drauge su Aldona Ruseckaite bei Dovile Zelčiūte prisimename prozininkę, satyrikę Ritą Klingaitę-Vinciūnienę, kuri šį sausį būtų šventusi 75-ąjį gimtadienį.
Seniai žinoma, lietuvis ir bulvė – kaip Lietuva ir lietūs – vienas be kito neįsivaizduojami. Tačiau kas atsitinka, kai bulvių šeimoje atsiranda priešgyna? Apie tai – naujausia Onos Jautakės pasakaitė.
Kauniečiai rašytojai karikatūristo Vladimiro Beresniovo-Vlaberio akimis.
Pažymime satyriko, o retsykiais – lyriko Vytauto Eidukaičio (1918 12 21–1998 09 04), kurį pažinoję prisimena kaip draugišką, linkusį pajuokauti ir pabendrauti, 100-ąsias gimimo metines.
Publikuojame vieną iš naujausių Stasio Babono apsakymų. Kaip autoriui įprasta, pasakotojos ir kitų veikėjų šnekos persipyna, susiraizgo, susimazgo, tad būkite įdėmūs…
Poeto Edmundo Janušaičio eilėraščiuose darniai sutaria vakarietiškumas ir lietuviškas lyrizmas, apstu talpių metaforų, pauzėse besiskleidžiančių prasmių. Visados įsimylėjęs poetas praeitais metais į „Debesų salą“ nuplukdė savo mylimąją, o šiemet įdėmiu žvilgsniu jau suspėjo perverti „Skylėtus akmenis“ ir toli gražu nesiruošia padėti taško.
B. Sruogos „Dievų miškui“ ar A. Solženycino „Vienai Ivano Denisovičiaus dienai“ nenusileidžiantį Vlado Kalvaičio novelių romaną „Sustiprinto režimo barakas“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2011) nagrinėja žvilgsnį ir plunksną pagalandęs Gediminas Jankus.
Rašytojai Eglei Perednytei poezija neatsiejama nuo dvasingumo ir dievoieškos, o skaitytojai šios autorės kūryboje atranda žodžių ir vaizdų subtilumą bei trapumą. Tad koks dar geresnis būdas pradėti Adventą, jei ne Eglės eilėmis?
Filosofijos mokslų daktarė Ieva Rudžianskaitė dėmesingai dairosi po stebuklingą Onos Jautakės vaikams sukurtą pasakų ir istorijų pasaulį.
Kai Gintautas Dabrišius rašo eilėraščius, eilėraščiai užrašo Gintautą Dabrišių, o mums telieka nudžiugti, koks darnus šis vienis.
Nauja Onos Jautakės pasakaitė mažiems ir dideliems skaitytojams. Juk ne paslaptis – išmintingi žmonės pasakų neišauga.
Vlado Vaitkevičiaus atsiminimai apie ilgametę draugystę su poetu Virgilijumi Kaziūnu, jaunų dienų draugus, smagius nutikimus ir dažnus pokalbius apie kūrybą iki aušros.
Slėpkite laikrodžius – taupiažodžiuose Onos Jautakės tekstuose veriasi bekraštės laiko, erdvės, minties platybės.
Naujausią Vytauto Martinkaus romaną „Tavo bažnyčios rūsys“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018) perskaitęs Gediminas Jankus drauge su rašytoju Edwardu Docxu sušunka „Postmodernism is dead“ ir žengia į naują – autentiškumo – amžių.
Nuo meškų ir šakalų Lietuvoje iki žodžio (ne)visagalybės – nauja Algimanto Mikutos apmąstymų porcija.
Gediminas Jankus kritiškai žvelgia į Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatytą spektaklį „Getas“ (rež. Gintaras Varnas), sukurtą pagal Joshua Sobolio pjesę ir dokumentinę medžiagą.
Algimanto Mikutos užrašuose – margas temų kaleidoskopas, pradedant svarstymais, kas gi laukia Lietuvos dar po šimto metų, baigiant prisiminimais apie raudonais krabais nusėtą kelią Santjage per smarkią liūtį ar Kauno menininkų namuose netikėta kryptimi einančią Ofeliją…
Poetė, prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė, populiarių knygų apie Maironį, Žemaitę ir Vytautą Mačernį autorė, talentingai atveria dar vieną, šįsyk – poetės Salomėjos Nėries – gyvenimą.
Fantasmagoriškoje Vidmanto Elmiškio novelėje iškyla ne kasdien pasitaikanti problema: kaip atlyginti už miesto džiunglėse pražudytą žaltį?
Kauno rašytojų bičiulė, lituanistė, aktyvi literatūros renginių lankytoja Kristina Poderytė-Bačiulienė atidžiai įsižiūri į naujausioje poeto Viktoro Gulbino knygoje „Veidu į vakarą“ atspindintį ir gramzdinantį veidrodį. Kur jis nardina, ką atspindi?..
Poetė, vertėja Tautvyda Marcinkevičiūtė – viena kūrėjų, be kurių įsivaizduoti Kauną tiesiog neįmanoma. Neįtikėtinai darbšti ir kūrybinga rašytoja šįkart gimtajam miestui dovanoja pasaką.
Rašytojas Petras Palilionis prisimena didvyrišką Dariaus ir Girėno skrydį per Atlantą ir lakūnų paliktą priesaką.
Jutta Noak debiutavo vėlokai, ilgus metus dirbusi gydytoja, tad jai tikriausiai netenka vargti ieškant siužetų, kuriuos primena, interpretacijai pasiūlo patirtis, pastabumas, kitų ir asmeniniai išgyvenimai. Šįkart rašytoja dalijasi taupiais, bet talpiais minčių etiudais, kartais net kiek panašėjančiais į haiku.
Rašytojos Dalios Teišerskytės kūriniai lyriški ir jautrūs, kartais – atvirai skaudūs, kartais – poetiškai svajokliški. Šią vasarą kviečiame paskaityti keletą muzikaliai liūdnokų poetės eilėraščių.
Pažymėdami šviesaus atminimo rašytojo ir muzikologo Vytauto Čepliausko 85-metį, publikuojame jo žmonos Ramutės ir dukros Šviesės paruoštus poeto ir prozininko prisiminimų fragmentus.
Dėmesingasis Gediminas Jankus pastebi prozinį poetiškosios Irnos Labokės debiutą – novelečių knygą „Florestano niekučiai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018).
Šviesaus atminimo rašytojas Augustas Tamaliūnas garsėjo kaip kandus, ironiškas, labai reiklus kalbai. Apie save pasakojo mažai, todėl jo neskelbta trumpa autobiografija turėtų sudominti skaitytojus. Ilgesnė šneka galėtų būti apie įvairiausius satyriko nuotykius; vienus jis užrašė, kitais mielai dalinosi su dažnu sutiktu. Publikacijoje – keletas fragmentų ir fotografijų.
Spaudai parengtame naujausiame Nijolės Raižytės romane „Kareivio duktė“ pasakojama apie savo šaknų, tapatybės paieškas. Pasak rašytojos, „kiekvienas karas, okupacija ar sumaištys tarp tautų palieka ir daug sulaužytų likimų, šeimos paslapčių. Šio romano veiksmas siekia sovietmečio laikus, tačiau kilmės paieškos bus aktualios visada, regis, keisis tik dekoracijos…“
Gediminas Jankus prisimena prozininką, poetą, skulptorių ir tapytoją Liudą Gustainį bei dėmesingai skaito paskutinį jo publikuotą romaną „Dagilio, šuns ir kiti šešėliai“.
Gegužės pradžioje, artėjant poeto Algimanto Mikutos jubiliejiniam gimtadieniui ir „Poezijos pavasariui“, pasirodys naujas ironiškų eilėraščių rinkinys „Septynios širšės“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018). Skelbiame keletą nepublikuotų eilėraščių iš būsimosios knygos.
Pirmą kartą prozininko, dramaturgo, teatro kritiko Gedimino Jankaus įžvalgas apie Vytauto Balsio vaidybinį filmą „Ataraxia“ skaitėme dar 2015-aisiais, šiam ką tik pasirodžius. Artėjant šv. Velykoms, G. Jankus sugrįžta prie pagal Antano Škėmos „Pabudimą“ sukurtos egzistencinės dramos refleksijos ir stebi, koks likimas ištiko šį kino kūrinį.
Broniaus Dovydaičio vertimai išsiskiria ypatinga atida, preciziškumu, su sakiniu jis galynėjasi tol, kol nugali. Jūsų dėmesiui – svajingas Kolumbijos rašytojo Lenito Robinson-Bento apsakymas „Kitas kelionės kraštas“.
Gediminas Jankus imasi svarbios ir nelengvos užduoties išnarstyti ne tik tris skirtingas, o gal ir kiek panašias po vienos knygos „Aš tave užmiršau“ viršeliu prisiglaudusias Daivos Čepauskaitės pjeses, bet ir kibiai pažvelgti į lietuviškos dramaturgijos situaciją.
Kviečiame susipažinti su naujausią Dogu Bankovo parodą įkvėpusio Wilfredo Oweno poezija, kurią rašytojo ir vertėjo Tomo Kavaliausko dėka pagaliau galime skaityti lietuviškai!
Kai rašytoja Dovilė Zelčiūtė pasirenka vieną ar kitą asmenybę, žanrą, temą, ji tiesiog privalo įsigyventi, užčiuopti patį esmės branduolį. Jau keletą metų Dovilė vis dažniau lankosi Rukloje, kur kunigauja egzorcistas Arnoldas Valkauskas. Kiekvienas egzortas (kaip ir Krikštas) pradedamas klausimu: „Ar atsižadi Piktosios dvasios?“ Iš čia – būsimos knygos pavadinimas: ATSIŽADU.
Reikli redaktorė-stilistė L. Navickaitė atidi subtiliausiems kalbos niuansams, įsiklauso į kiekvieną garsą, raidę, skiemenį, todėl jos eilėraščiai – vizualiai lakoniški, tačiau, kaip pasakytų Donaldas Kajokas, jų gelmėje – daugybė gražių daikčiukų.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorių emeritą, habilituotą daktarą, lietuvių literatūros ir spaudos istoriką Leoną Gudaitį pažįstame kaip unikalų Knygos žmogų, kurio žinios papildo enciklopedijas, o pastangoms kuo geriau ir daugiau išmanyti bei smalsumui nėra ribų. Prieš kelias dienas, švenčiant atkurtos Lietuvos Valstybės 100-metį, profesorius užėjo papasakoti apie įdomų radinį…
Kuo įvairiausias temas vystęs prozininkas Petras Venclovas vis dažniau įsižiūri į sudėtingus rezistencijos niuansus, gilinasi į istorinę dokumentiką, siekia perprasti pasipriešinimo kovotojų likimus. Į pokarį sugrįžtama ir leidėjų dėmesio tebelaukiančiame novelių romane „Grumtynės“; publikuojamame skyriuje „Broliai“ – negailestinga partizanų gyvenimo realybė.
Poetė, prozininkė, vertėja Violeta Šoblinskaitė Aleksa nuveikusi tiek, kad, regis, jau būtų galima tingiai atsilošti, susikėlus kojas ant stalo… Bet tai – ne darbščiosios Violetos būdui! Virtualiuose stalčiuose sparčiai kaupiasi naujų eilėraščių pluoštas.
Rašytojos Aldonos Ruseckaitės pristatinėti nereikia – jos vadovaujamame Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykstančiuose kūrybos vakaruose lankėsi kiekvienas literatūrai neabejingas kaunietis ir miesto svetys, į Aldonos knygų pristatymus plūsta skaitytojų būriai, o poilsio akimirką rašytoją kone kasdien galima sutikti su fotoaparatu vaikštinėjančią Maironio sode. Nuo naujausios A. Ruseckaitės poezijos knygos „Verčiau (ne)užmiršti“ jau praėjo keleri metai. Galbūt metas iš prozos vandenų vėl panirti į poezijos versmę?
Rašant grožinius tekstus, kartais nutinka taip, kad įvairių laikotarpių klasikų mintys netyčiomis ima ir sutampa… Apie sutapimus, klasiką, gaisrus ir kaip svarbu turėti pažįstamų samprotauja satyrikas Jurgis Gimberis.
Perskaitę mistišką Stasio Babono legendą, per Pažaislio bažnyčios slenkstį niekuomet nebežengsite taip, kaip anksčiau…
Satyriko Rimanto Petro Elenos von Kluso absurdėlės iš spaudai ruošiamos knygos „Racijų vibracija“.
Dramaturgas, prozininkas, teatro kritikas, publicistas Gediminas Jankus recenzuoja kolegos Petro Palilionio paslaptingą dvigubą Rūtos Staliliūnaitės atminimui skirtą knygą „Meilės ieškotojai / Ir vienąkart…“
Ir kas sakė, kad nežabota vaizduotė, humoras, fantastika, seksualumas ir filosofinės įžvalgos sunkiai suderinami? Netiesa! Pateikiamose Tomo Kavaliausko romano „Zen Sex“ ištraukose autorius kviečia susipažinti su mistiškos būtybės Penguee kilmės istorija bei pasakoja, kaip ji galiausiai atsidūrė… Lietuvoje.
Poetas, dailininkas, medalininkas, juvelyras Gvidas Latakas – vienas tų, apie kuriuos sakoma „Dievas davė ir dribtelėjo“. Žemaitis ir kaunietis, kuriam paklūsta ne tik žodžiai ir siužetai, bet ir formos bei spalvos, dėmesingas klasikams ir šalia esantiems kolegoms, o tai puikiai matosi pažvelgus į publikuojamą medalių galeriją.
Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams nuo Vidmanto Elmiškio pirmosios knygos pasirodymo, kyštelime nosį į susikaupusį nepublikuotų novelių pluoštą.
Algimantas Mikuta nesnaudžia ant laurų – po ranka visada turi popieriaus lapą bei rašiklį, pasižymi, kas jį sudomina skaitant, stebint margą žiniasklaidos kaleidoskopą.
Kad naujausios Tautvydos Marcinkevičiūtės lyrikos laukimas neprailgtų, kviečiame pasmalsauti ir publikuojame keletą eilėraščių iš būsimo leidinio.
