Iš stalčiaus

Aleksandrs Grīns. „Namėjo žiedas“ (romano ištraukos; iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė)

Aleksandro Gryno istoriniame nuotykių romane „Namėjo žiedas“ vaizduojami XVII a. vykę Švedijos ir Žečpospolitos karas, Žiemgalių sukilimai, maištai, paliečiama ir Lietuvos istorija. Namėjas – paskutinis žiemgalių kunigaikštis – iki mūsų dienų išliko kaip legenda, vis atgimstanti tautoje. Latviai tiki, kad jis, jo palikuonys sugrįš. Ir šiame romane nuolat šmėsčioja Namėjo figūra, pasakojama, kaip jis ateis ir išvaduos vokiečių pavergtą latvių tautą.

Aldona Ruseckaitė. „Spalvingi įvykiai bei nuotykiai“

Balbinos istorijos – tai būsima Aldonos Ruseckaitės knyga, galima sakyti, autobiografinė, pasakojanti įvairias situacijas, į kurias pakliūva entuziastinga idealistė Balbina, drąsiai ginanti savo tiesą, nepakanti aplinkos bukumui, valdininkų apsidraudėliškumui, bendradarbių (nu)tylėjimui. Tikslios charakteristikos, kiek šaržuoti, bet tokie tikroviški, nesunkiai atpažįstami personažai. A. Ruseckaitė atvėrė dar vieną – pastabios satyros ir šmaikštybės meistrės – talentą.

Gediminas Jankus. „Robertas Keturakis: egzistencinės gelmės-viršūnės“ (II)

Gediminas Jankus tęsia Roberto Keturakio kūrybos analizę, kviesdamas gerai įsiskaityti į neseniai po bemaž dviejų dešimtmečių pas skaitytojus sugrįžusį papildytą rašytojo romaną „Kulka Dievo širdy“. Tai – herojiškas himnas, kurį R. Keturakis sukūrė tūkstančiams pasiryžėlių, žuvusių už Tėvynės Laisvę, jų kančią ir pasiaukojimą įprasminantis paminklas.

Dovilė Zelčiūtė, Milda Kiaušaitė. „Palengva (ati)tirpsta“ (fragmentai)

„Palengva (ati)tirpsta“ – bendras tarpdisciplininis fotografijos ir poezijos projektas. Fotomenininkė Milda Kiaušaitė ir poetė Dovilė Zelčiūtė, skirtingų kartų ir sričių kūrėjos, reaguodamos viena į kitos žodžius bei atvaizdus mėgina megzti dialogą apie savo skirtingai ir panašiai patiriamą realybę, laiko tėkmę, atskleisti ne tik estetinius, bet ir giluminius jų klodus.

Davide Castiglione. Poezija

Kaune viešinčių Poezijos pavasario svečių būryje sutiktas jau kurį laiką Lietuvoje gyvenantis italų poetas Davide’as Castiglione maloniai nustebino – dar 2017-aisiais klajodamas mūsų miesto gatvėmis jis sukūrė net dešimties dalių Kauno architektūros bei atmosferos įkvėptą kelio eilėraštį, kurio fragmentais lietuvių, italų bei anglų kalbomis mielai sutiko pasidalinti.

Eglė Perednytė. Poezija

Eglė Perednytė – tylos, kuždesių, subtilumo poetė, žodžiais taupiai piešianti turtingus būties paveikslus. Švęsdami Poezijos pavasarį dalijamės eilėraščiais iš spaudai ruošiamos kūrėjos knygos „Lyg vėjas, lyg lietus“ – kaip vėjas ir lietus pasiekia ir atgaivina žemę, taip ir jos kūryba paliečia žmonių širdis, išsiilgusias tikrumo.

Neringa Daniulaitienė. „Poeto sapnas“

Neringa Daniulaitienė – ne tik kauniečių mylima ir puikiai pažįstama skaitovė, „Gražinkime Kauną“ gidė, „Facebook“ profilio „Mylimo Kauno istorijos“ įkūrėja, bet ir poetė, šį pavasarį debiutavusi pirmąja autorine knyga „Mėlynių uogom dažyti“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2020). O kai Poezijos pavasaris atsikrausto į vasarą, poetams sapnuojasi patys keisčiausi sapnai…

Baltai pražydusiam: Vaižgantas ir kunigystė

Alfas Pakėnas dalijasi dar keletu fragmentų iš atnaujintos ir papildytos prisiminimų knygos apie Vaižgantą „Baltai pražydusiam“. Dvejojantiems, ar nori tapti kunigais, Juozas Tumas tiesiai rėždavęs – „Nenori ir nebūk!“, o sakykloj išaugdavęs taip, jog atrodė tikras milžinas – kai trenkdavo įsiliepsnojęs kumščiu į sakyklos kraštą, rodės, sudrebėdavo bažnyčios sienos, skambėjo langų stiklai.

Vidmantas Elmiškis. Poezija

Vidmanto Elmiškio eilėraščiuose lygia greta nudrinka, kartais susipina brandaus žmogaus ir jaunuolio keliai, ieškoma atsakymų tiek į egzistencinius, tiek į, regis, naivius, kasdieniškai paprastus klausimus. Bet, kaip žinome, atsakymai gali būti labai netikėti…

Ieva Rudžianskaitė. Poezija

Ieva yra neįprasta poetė, jau dabar ryškiai išsiskirianti iš kitų. Jos filosofinė lyrika, kurioje nėra vietos dirbtinumui, socialiniam konstrukcionizmui, verksmingiems sentimentams, lydima įtaigios meninės transformacijos, ypač kuomet, regis, įprasti, kasdieniai mus supantys daiktai ar reiškiniai suskamba netikėtu, stebinančiu įvaizdžiu.

Stasys Babonas. „Gėlėta skarelė“

Prozininko Stasio Babono novelė „Gėlėta skarelė“ turi nūdienos prozoje itin retą savybę – ji ne tik sukelia pamirštas ar primirštas jausenas, sumezga kažkokias seniai įtrūkusias vidines gijas, bet ir priverčia dar ir dar kartą skaityti tekstą, atrandant jame naujų netikėtų prasmių.

Vytautas Balsys. „Kad tu žinotum…“ (pjesės ištrauka)

Pjesė „Kad tu žinotum“ pasižymi giliomis, psichologiškai motyvuotomis personažų charakteristikomis, gyvenimiškomis situacijomis. Autorius šį kartą savo dėmesį sutelkė į vienos šeimos sudėtingų santykių analizę, kurioje ryškėja dvasinis skurdas, menkumas, miesčioniškas, lėkštas gyvenimo suvokimas, tačiau šviesia gaida nuskamba ir tikro, nesumeluoto gyvenimo ilgesys.

Alfas Pakėnas. Kiekvienam savas kryžius

Į kitų gyvenimus nuolat atidžiai įsižiūrintis Alfas Pakėnas šįkart svečiuojasi pas senąjį Vidumiškio eigulį Jurgį Tereką ir jo pačią Vandą. Dokumentiškai lyriškame pasakojime atsiskleidžia tiek laikmečio iššūkiai, tiek tragiška vienos šeimos lemtis.

Baltai pražydusiam… Vaižganto mirtis (II)

Šiandien, balandžio 29-ąją, sukanka 87 metai nuo kanauninko ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto (1869 09 08–1933 04 29) mirties. Tekstų fragmentais iš atsiminimų knygos „Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009) dalijasi leidinio sudarytojas Alfas Pakėnas.

Alfas Pakėnas. „Radausko eilėraščių marmuras“

„Radauskas yra vienas iš nedaugelio poetų, apie kuriuos kalbant šalia pavardės knieti pridėti trumpą žodelį „mano“. Mano Radauskas. Tuos žodžius esu ištaręs sau ne vieną kartą“ – rašo poetas Alfas Pakėnas. Ir čia pat pažeria visą saują prisiminimų, koks Radauskas buvęs įvairiems savo amžininkams.

Kazys Zupka. Eilėraščiai vaikams

Tęsiame neseniai pradėtą pažintį su prieškario poetu Kaziu Zupka-Kecioriu ir, artėjant Atvelykiui, dar žinomam kaip Vaikų Velykos, publikuojame eilėraščių mažiesiems iš nebaigto lyriko rinkinio „Vaikams“. Juose nerūpestinga vaikystės žaismė pinasi su laikmečio aktualijomis, o nuotaikingi, lengva ranka surimuoti pasakojimai mažose širdelėse augina didelę meilę Tėvynei ir ryžtą už ją kovoti.

Yonnier Torres Rodriguez. „Langas“

„Permečiau akimis sienas, ieškodamas lango, pro kurį galėčiau pasprukti, jeigu būčiau užspeistas; šitai visada gali nutikti tokioje istorijoje, kur yra peilis, kriauklė kraujui nuplauti, tualetas su langu į kiemą, o tolėliau – pušynas, nutviekstas ryškios mėnulio pilnaties“ – mąsto pagrindinis apsakymo herojus. Iki ko Lotynų Amerikoje gali privesti dviejų rašytojų kivirčas?..

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ III dalis

Šįsyk plataus akiračio ir aštraus liežuvio rašytojas ryžtingai kimba į literatūrines bei kultūrines temas: nuo infantilizmo jaunų poetų eilėraščiuose, autentiškų Juozo Klimo prisiminimų apie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės salonus, kur visi eidavę „pasiklausyti protingų kalbų ir užkrimsti kaimiškos duonos“, iki literatūrinių atverčių autentiškumo, spalvingos viešnagės Tomo Mano namelyje Nidoje bei menotyrininkų ir kritikų, patiems kūrėjams aiškinančių jų darbus.

Mečys Rakauskas. Romano „Juodosios mūzos“ I dalies ištrauka

Naujajame M. Rakausko romane „Juodosios mūzos“, kiek leidžia spręsti autoriaus pateiktos ištraukos, sutinkamas atviras, skausmingas dialogas, keliantis programinius, rašytojui rūpimus ir skaudžius klausimus. „Postmoderno būvis“, kuriame priversti suktis romano personažai, pateikiamas provokuojančiai aštriai, verčiant juos skausmingai rinktis. Svarstoma, ginčijamasi, klausiama apie humaniškąsias vertybes – atjautą, dėmesį, atsparą smurtui ir prievartai.

Kazys Zupka. Poezija

Prieš keletą savaičių kvietėme prisiminti, o neretą – ir susipažinti su prieškario poetu Kaziu Zupka-Kecioriu. Šiandien, rašytojo sūnaus Fausto Zubkos dėka, skelbiame pirmąją lig šiol šeimos archyvuose glūdėjusių K. Zupkos-Keciorio eilėraščių publikaciją, kurioje jaunų dienų polėkį pamažu keičia niauresni gyvenimo okupuotoje Lietuvoje epizodai.

POETO PAULIAUS ŠIRVIO 100-MEČIUI: IŠKIRSTI PAULIAUS SIELOS BERŽAI (VI). Kol Nemunas bus…

Drauge su muziejininku Alfu Pakėnu giliau pažinę poeto Pauliaus Širvio gyvenimą ir kūrybą, pasiekiame ir liūdną atsisveikinimą. Kiekvienas rašytojo amžininkas tapo kiek kitokį jo portretą, skirtingai prisimena ir vertina paskutiniuosius P. Širvio gyvenimo metus bei dienas, tačiau visi sutinka – poeto žodžiai giliai įsismelkė ir vis dar smelkiasi į Lietuvos žmonių širdis.

Petras Venclovas. „Kauno vainikams“ – 20!

Vargu, ar ties naujojo amžiaus slenksčiu būtumėte sutikę literatūrai neabejingą kaunietį, anuomet neturėjusį ar bent nesklaidžiusį „Kauno vainikų“. Praėjus dvidešimčiai metų, knygos sudarytojas Petras Venclovas atvirai pasakoja apie sumanymo gimimą ir, regis, amžinus antologijų rengėjus lydinčius iššūkius.

Vladas Vaitkevičius. „Kunigas, brandinęs ir gynęs lietuvišką žodį ir kultūrą“

Poetas Vladas Vaitkevičius tęsia straipsnių ciklą apie praeities literatus-dvasininkus ir šįsyk primena kunigą, filosofijos daktarą Motiejų Gustaitį, kurio sielą kūrybai pažadino ne kas kita, o… Šveicarijos Alpių grožis. Ką bekalbėti apie Romoje gimusią penkiolikos posmų baladę „Prakeiktas šernas“; joje Marijampolės žandarų viršininkas A. Vonsiackis tampa Juda Iskarijotavičiumi Padleckojumi…

Ričardas Venckus. „Iš prieškario poetų būrio“ (Kaziui Zupkai-Kecioriui – 110)

2020-ieji turėtų būti ir poeto, pedagogo Kazio Zupkos-Keciorio (1910–1999) metai. Deja, retas iš mūsų yra girdėjęs šią pavardę – populiarus prieškario laikų Lietuvos lyrikas pasitraukė iš viešos literatūrinės veiklos, šalį antrąsyk okupavus bolševikams. Tad iš praeities ūkanų keliame spalvingą Kauno kunigų seminariją palikusio „gimnazisčių poeto“ istoriją…

Vladas Vaitkevičius. „Širdies kelrodis – Lietuva“ (recenzija)

„V. I. Bedarfienės žodis yra įtaigus, nuoširdus, turintis daug niuansų, spalvų ir atspalvių ir, kaip jau minėjau, labai informatyvus“ – išsamioje prisiminimų knygos „Gyvenimo akimirkos“ recenzijoje rašo Vladas Vaitkevičius. Pasakojimas paliečia net XVII a., tačiau bene didžiausias dėmesys skiriamas kilmingos bajorų šeimos tremčiai į Sibirą bei nelengvam sugrįžimui.

Aldona Ruseckaitė. „Štabkvartyra“

Kartais taip atsitinka, kad, regis, knygos nerašai, o tekstai, neklaužados, tai vienas, tai kitas – ima ir rašosi. Artėjant Kovo 11-ąjai siūlome drauge su poete, prozininke Aldona Ruseckaite ir Balbina tapusia Julija sugrįžti į tas dienas, kai tarp sąjūdiečių tebešmirinėjo vyrukai iš štabkvartyros, širdis liejo į pensiją išėję saugumiečiai, o Nepriklausomybės svajonė dar tik pildėsi…

Aldona Elena Puišytė. Širdies riterystė (recenzija)

Rašytoja Aldona Elena Puišytė įsiskaito į kunigo poeto Roberto Grigo naujausią eilėraščių rinkinį „Dangus ir dykuma“, kuriame puoselėjamos tautinės, dvasinės vertybės, o drauge „stebina gebėjimas išlikti paprastu, tikru kaip nekaltas vaikas, poeto žodžiais tariant, „dideliu vaiku ir Jėzaus kvaileliu…“

Vladas Vaitkevičius. „Kūręs svetur ir sapnavęs tėvynę“

Vladas Vaitkevičius pristato išeivijos poetą Balį Rukšą, kurio 100-ąsias gimimo metines minėjome sausio 31-ąją. Rašytojas iš amžininkų sulaukdavęs ne tik pagyrų, bet ir griežtos kritikos. Jautriai savo tėvą B. Rukšą 2014 m. profesoriui Kęstučiui Urbai duotame interviu prisiminė pedagogė Violeta Tapinienė, jo likimą apibūdinusi kaip pašėlusiai įdomaus, be galo naivaus, išsilavinusio, gailestingiausio, kokį tik teko sutikti, ir nelaimingiausio, kokį tik pažinojo, žmogaus.

POETO PAULIAUS ŠIRVIO 100-MEČIUI: IŠKIRSTI PAULIAUS SIELOS BERŽAI (V)

„Tuomet gimė taip pat mūsų pasiryžimas bet kokioje situacijoje – negandų dienomis ar kasdieninėje veikloje – likti ištikimiems tiesai, gėriui, meilei ir žmogiškumui, sekant Sokrato, Žano Valžano ir, tam tikra prasme, net Don Kichoto pavyzdžiu“, – prisimena P. Širvio jaunystės draugas Alfonsas Krasauskas. Apie poeto žmogiškąsias dorybes ir ydas – V prisiminimų dalis.

Gediminas Jankus. „Edmundo Janušaičio proza: egzistencinės ekspresijos būsenos“ (recenzija)

Kas atsitinka, kai prozos imasi poetas? Ogi sulaukiame ne eilinio, bet būsenų romano, kurį išlukštenti – ne ką paprasčiau, nei „nulaužti“ da Vinčio kodą. Apie vienos knygos puslapiuose darniai sugyvenančius Aikštę, Berniuką ir Ceterą, arba Anapusybę, bei Edmundo Janušaičio „Vileišio aikštėje – šnabždesių ABC“ besiskleidžiančias jų paslaptis pasakoja iššūkio nepabūgęs Gediminas Jankus.

Tadas Žvirinskis. Nihilistiniai eilėraščiai

„Poezija – tai psichotropinis vaistas, taip. Pridurčiau: be recepto. Ir beveik be jokio pašalinio poveikio“ – įsitikinęs poetas ir vaistininkas Tadas Žvirinskis. Čia jautrų lyrizmą bet kurią akimirką gali pakeisti kandi ironija, ištinka netikėti paradoksai, atskuba nelauktos pabaigos.

Stasys Babonas. „Šviečianti žvaigždė“

Kai vizualumo pertekusio XXI a. rėksmingas mirgesys ima varginti, ateina metas persikelti į ne įspūdžio, o jausmo gelmei atvirą teksto pasaulį. Visą gyvenimą praleidęs tarp aklųjų ir silpnaregių, prozininkas Stasys Babonas skaitytojus veda į šią kitą, šalia esančią tikrovę.

Jonui Strielkūnui – 80. Kauno rašytojų prisiminimai

Lietuva mini savo dainiaus Jono Strielkūno 80-ąsias gimimo metines. Nuo mirties praėjęs dešimtmetis patvirtina, kad J. Strielkūno kūryba reikalinga, jo eilėraščiai skaitomi, pagal jų tekstus kuriamos dainos, prisimenamas ir pats poetas. Alfas Pakėnas pateikia keletą Kauno rašytojų atsiminimų apie Joną Strielkūną iš rengiamos knygos „Trečias brolis“.

Viktoras Rudžianskas. Poezija

Poetas Viktoras Rudžianskas savo kūryboje nuoseklus, ir toliau lieka ištikimas verlibrui, apie kurį dar 2008-aisiais yra sakęs: „Man svarbu ganėtinai tikslus kirtis, jūros bangavimas, kad atėjus reikiamam momentui tą bangą perkirstum. Ir sukurtum nutylėjimų erdves ir prasmes.“

Gediminas Jankus. „Petro Palilionio memografinės staigmenos“ (recenzija)

JAV mokslininkai įvardija 60 memuarinės literatūros žanrų variacijų, o štai rašytojas Petras Palilionis naujausioje savo knygoje „Pirmieji memografai“ siūlo 61-ąją. Apie atminties išsaugojimą lietuvių literatūroje, memografų ypatumus ir leidinyje sutinkamų asmenybių (Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Pranas Volertas) svarbą pasakoja Gediminas Jankus.

Vitui Žvirdauskui – 90

Prozininkui, poetui Vitui Žvirdauskui šią spalio 15 dieną sukaktų 90 metų. Prisimindami talentingą, dramatiško likimo rašytoją, skelbiame jo bendražygio ir kolegos Algimanto Mikutos prisiminimus ir Vito kūrybos pluoštelį.

Rašytojui Liudui Gustainiui – 75

Prozininkas, poetas, tapytojas, skulptorius Liudas Gustainis jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip savyje paniręs, dažniausiai mažakalbis, tačiau įdėmiai į kitus įsiklausantis, nevengiantis santūriai, draugiškai šyptelėti žmogus. Sutinkant menininko 75-metį sklaidome Liudo ir jo artimiausiųjų archyvus.

Leonui Zaleckiui – 90

Sumanus įvairių galų meistras, kruopštus bitininkas, veržlus žemaitis, puikus pasakorius, galop realias ir pramanais padailintas istorijas pradėjęs užrašinėti Leonas Zaleckis buvo smalsus, sau ir kitiems reiklus žmogus. Skaitytojų dėmesiui – pluoštelis P. Venclovo ir V. Martinkaus atsiminimų apie L. Zaleckį ir novelė iš rašytojo kūrybą apibendrinusios rinktinės „Vieno pavasario svečias“.

Poetui Vladui Baltuškevičiui – 80

Aštuoniasdešimtąjį gimtadienį pažymintis poetas Vladas Baltuškevičius – spalvinga, jį sutikusiųjų iš karto įsimenama asmenybė. Pasak ispanų rašytojo, intelektualo Miguelio de Unamuno, „poetas ir filosofas yra dvyniai, o gal vienas ir tas pats asmuo“, tad, užuot neišmanėliškai kvatojęsi iš to, kuris, žvelgdamas į žvaigždes, nemato sau po kojomis, su poetu V. Baltuškevičiumi pakelkime akis į dangų.

Ištraukos iš ateinančios Edmundo Janušaičio poezijos knygos

Poeto Edmundo Janušaičio eilėraščiuose darniai sutaria vakarietiškumas ir lietuviškas lyrizmas, apstu talpių metaforų, pauzėse besiskleidžiančių prasmių. Visados įsimylėjęs poetas praeitais metais į „Debesų salą“ nuplukdė savo mylimąją, o šiemet įdėmiu žvilgsniu jau suspėjo perverti „Skylėtus akmenis“ ir toli gražu nesiruošia padėti taško.

Eglė Perednytė. Eilėraščiai

Rašytojai Eglei Perednytei poezija neatsiejama nuo dvasingumo ir dievoieškos, o skaitytojai šios autorės kūryboje atranda žodžių ir vaizdų subtilumą bei trapumą. Tad koks dar geresnis būdas pradėti Adventą, jei ne Eglės eilėmis?

Jutta Noak. „Minčių etiudai“

Jutta Noak debiutavo vėlokai, ilgus metus dirbusi gydytoja, tad jai tikriausiai netenka vargti ieškant siužetų, kuriuos primena, interpretacijai pasiūlo patirtis, pastabumas, kitų ir asmeniniai išgyvenimai. Šįkart rašytoja dalijasi taupiais, bet talpiais minčių etiudais, kartais net kiek panašėjančiais į haiku.

Dalia Teišerskytė. Poezija

Rašytojos Dalios Teišerskytės kūriniai lyriški ir jautrūs, kartais – atvirai skaudūs, kartais – poetiškai svajokliški. Šią vasarą kviečiame paskaityti keletą muzikaliai liūdnokų poetės eilėraščių.

Rašytojui Augustui Tamaliūnui – 75

Šviesaus atminimo rašytojas Augustas Tamaliūnas garsėjo kaip kandus, ironiškas, labai reiklus kalbai. Apie save pasakojo mažai, todėl jo neskelbta trumpa autobiografija turėtų sudominti skaitytojus. Ilgesnė šneka galėtų būti apie įvairiausius satyriko nuotykius; vienus jis užrašė, kitais mielai dalinosi su dažnu sutiktu. Publikacijoje – keletas fragmentų ir fotografijų.

Nijolė Raižytė. Romano „Kareivio duktė“ ištrauka

Spaudai parengtame naujausiame Nijolės Raižytės romane „Kareivio duktė“ pasakojama apie savo šaknų, tapatybės paieškas. Pasak rašytojos, „kiekvienas karas, okupacija ar sumaištys tarp tautų palieka ir daug sulaužytų likimų, šeimos paslapčių. Šio romano veiksmas siekia sovietmečio laikus, tačiau kilmės paieškos bus aktualios visada, regis, keisis tik dekoracijos…“

Dovilė Zelčiūtė. „Atsižadu“ (ištrauka)

Kai rašytoja Dovilė Zelčiūtė pasirenka vieną ar kitą asmenybę, žanrą, temą, ji tiesiog privalo įsigyventi, užčiuopti patį esmės branduolį. Jau keletą metų Dovilė vis dažniau lankosi Rukloje, kur kunigauja egzorcistas Arnoldas Valkauskas. Kiekvienas egzortas (kaip ir Krikštas) pradedamas klausimu: „Ar atsižadi Piktosios dvasios?“ Iš čia – būsimos knygos pavadinimas: ATSIŽADU.

Lina Navickaitė. Poezija

Reikli redaktorė-stilistė L. Navickaitė atidi subtiliausiems kalbos niuansams, įsiklauso į kiekvieną garsą, raidę, skiemenį, todėl jos eilėraščiai – vizualiai lakoniški, tačiau, kaip pasakytų Donaldas Kajokas, jų gelmėje – daugybė gražių daikčiukų.

Prof. Leonas Gudaitis. „Istorija ieško!“

Vytauto Didžiojo universiteto profesorių emeritą, habilituotą daktarą, lietuvių literatūros ir spaudos istoriką Leoną Gudaitį pažįstame kaip unikalų Knygos žmogų, kurio žinios papildo enciklopedijas, o pastangoms kuo geriau ir daugiau išmanyti bei smalsumui nėra ribų. Prieš kelias dienas, švenčiant atkurtos Lietuvos Valstybės 100-metį, profesorius užėjo papasakoti apie įdomų radinį…

Petras Venclovas. „Broliai“

Kuo įvairiausias temas vystęs prozininkas Petras Venclovas vis dažniau įsižiūri į sudėtingus rezistencijos niuansus, gilinasi į istorinę dokumentiką, siekia perprasti pasipriešinimo kovotojų likimus. Į pokarį sugrįžtama ir leidėjų dėmesio tebelaukiančiame novelių romane „Grumtynės“; publikuojamame skyriuje „Broliai“ – negailestinga partizanų gyvenimo realybė.

Aldona Ruseckaitė. Poezija

Rašytojos Aldonos Ruseckaitės pristatinėti nereikia – jos vadovaujamame Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykstančiuose kūrybos vakaruose lankėsi kiekvienas literatūrai neabejingas kaunietis ir miesto svetys, į Aldonos knygų pristatymus plūsta skaitytojų būriai, o poilsio akimirką rašytoją kone kasdien galima sutikti su fotoaparatu vaikštinėjančią Maironio sode. Nuo naujausios A. Ruseckaitės poezijos knygos „Verčiau (ne)užmiršti“ jau praėjo keleri metai. Galbūt metas iš prozos vandenų vėl panirti į poezijos versmę?

Gvidas Latakas. Poezija ir medaliai

Poetas, dailininkas, medalininkas, juvelyras Gvidas Latakas – vienas tų, apie kuriuos sakoma „Dievas davė ir dribtelėjo“. Žemaitis ir kaunietis, kuriam paklūsta ne tik žodžiai ir siužetai, bet ir formos bei spalvos, dėmesingas klasikams ir šalia esantiems kolegoms, o tai puikiai matosi pažvelgus į publikuojamą medalių galeriją.