Minime Valstybės atkūrimo šimtmetį. Rašytojai, literatūra įvairiais valstybės gyvavimo etapais – kūrimosi, okupacijų, kovos už laisvę, tapimo visaverte Europos bendrijos dalimi, kultūrinio klestėjimo – vaidino svarbų vaidmenį. Dažnai literatūros kūrėjai netiesiogiai įvardydavo, apmąstydavo, išryškindavo valstybinės reikšmės problemas anksčiau, tiksliau ir drąsiau nei politikai, saugantys savo postus, tramdomi konjunktūros, skurdžios valdiškos kalbos ir instinkto išlikti.

Tačiau pernelyg arti valstybės reikalų kūryboje priartėję rašytojai, kurių žodžio klausosi minios, kurių knygas skaito tūkstančiai, gerovės ir ramybės epochoje negailestingai pervertinami. Dažnas patriotiškas rašytojas vertinamas kaip ideologiją išlydęs meninėse formose prisitaikėlis, kurio metaforoms tapti paveikioms padėjo ne talentas, bet joms savas reikšmes suteikę valstybei neabejingi skaitytojai.

Valstybė literatūros požiūriu taip pat nėra neutrali. Sovietinė valstybė „Glavlito“ ranka kišosi į rašytojų kūrybą nustatydama „teisingas“ ir „neteisingas“ kūrinių idėjas, veikėjų poelgius ir pokalbius, braukė leistinus ir netinkamus „pažangiems“ rašytojams ir poetams žodžius. Vieni kūrėjai lengvai pakluso cenzūrai, tenkino valstybės lūkesčius, poreikius ir tapo garsūs. Kiti, metaforiškai kalbant, iš pažangių literatūros kolūkių pasitraukė į vienkiemius.

XXI a. Lietuvos rašytojai, kaip formalūs savo valstybės piliečiai, kuria JAV, Australijoje, Graikijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Britanijoje, Kipre, Šveicarijoje, Italijoje. Pakito daugelio jų kaip piliečių savivoka. Gyvenimas ir kūrybiniai procesai svetur verčia rašytojus įgyti ar bent persvarstyti savo santykį su savo tėvyne, gimtąja kalba, buvusias nekvestionuojamas vertybes. Dėl besikeičiančio santykio su nutolusia ar tolstančia valstybe-tėvyne, atsiranda įtampa, priešingos nuomonės, diskusijos, suteikiančios kūrybai daug impulsų. Žymus lietuvių poetas, kritikas, literatūrologas Tomas Venclova mano, kad anksčiau ar vėliau atsiras jungtinės Europos valstijos, kokios dabar yra JAV, ir kad tai nereikš Lietuvos nepriklausomybės praradimo. Yra poetų, mąstančių kitaip: „Vis labiau ryškėja federalistinės Europos projekto ydingumas. Pirmiausia jis menkina nacionalinius ypatumus ir silpnina suverenių tautų kultūras bei kultūrinę kūrybą“ (Vytautas Rubavičius).

2018 m. tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasara“, kurio tema „Valstybė: proza ir poezija“, vyks 15-ąjį kartą. Šių metų forume prisiminsime nelaisvos valstybės ir literatūros santykį, t. y. kiek ir kaip cenzūra koregavo kūrinius, kartu ir literatūros istoriją. Paliesime Lietuvos valstybės literatūros daugiatautiškumo klausimus, senosios literatūros kūrėjų ir šiuolaikinių rašytojų valstybiškumo savimonę.

Kaip ir ankstesnių forumų metu, kalbėsime ne tik apie literatūrą. Koks galėtų būti Lietuvos „prekės ženklas“ pasaulyje, su kokiais mūsų šalies simboliais pirmiausia organiškiausiai asocijuojasi Lietuva? Koks požiūris į Lietuvą yra čia ilgai gyvenančio ar Lietuvą gerai pažįstančio užsieniečio? Kokia yra lietuviško (lenkiško) patriotinio kino sėkmė, o gal tik nesėkmės? Pristatysime „Misija Sibiras“ reikšmę Lietuvos mokyklose, apskritai visuomenei. Manome, kad rašytojų, apskritai menininkų, santykis su valstybe yra ir patetiškas, ir ironiškas. Ir analitinis, ir šališkas. Tai atsispindės forumo dalyvių pasisakymuose, kūrinių skaitymuose.

Organizatorių informacija

PROGRAMA>>>