„Kita“ – antroji Ievos Rudžianskaitės knyga. Jautriuose, tapybiškuose eilėraščiuose gausu kultūrinių, filosofinių, teologinių asociacijų, kartais nelengvai įžvelgiamų ar net subtiliai užmaskuotų.
Naujausiame eilėraščių rinkinyje Viktoras Gulbinas, viena vertus, plėtoja meilės lyriką ir gamtos pajautą, kita vertus, jo eilėraščių subjektas niūriai apmąsto savo būvį mieste, kuris tėra tik „urbanistinis vienetas“, neatsiejamas nuo užmaršties, anonimiškumo.
Sujungdama įvairiausius istorinius Kauno laikotarpius – prieškario, okupacijos, šiandienos – su mitinės būtybės Kekto figūra, poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė tiek retrospektyviai žvelgia į Kauną, tiek kalba iš dabarties perspektyvų, plėtodama ir paslaptingą paralelinį pasaulį, kuris suteikia rinkiniui gilesnį matmenį.
Eilėraščių rinkinyje autorė įsuka skaitytoją į nesutramdomą gyvenimo tėkmę, kuri atsiveria per kūnišką egzistavimą.
Eilėraščių rinkinyje autorė tarsi mirksnis po mirksnio skaitytoją veda švelnia poetine lyrika, gamtos motyvais, susijusiais su žmogiškaisiais išgyvenimais, jausenomis ir nuotaikomis, į vis tirštėjantį nerimą – dievoieškos, mažatikystės, apokalipsės.
„Alyvmedžiai“ – vienuoliktoji Vytauto Kazielos poezijos knyga. Autorius tęsia mirties ir meilės, atsisveikinimo, tuštėjimo, vienišėjimo temas.
Neatsitiktinai Dovilė Zelčiūtė naują savo eilėraščių rinkinį pavadina „Prieglaudos miestai“. Tai akivaizdi aliuzija į Senąjį Testamentą, aiškus pažadas, kad autorės, pripažintos išpažintinės lyrikos (pasižyminčios autoironija ir paradoksais) kūrėjos, knygoje šįkart dominuos dievoieškos tema.
Minimalios apimties tekstuose autorė apmąsto meilės – dieviškosios ir žmogiškosios – fenomeną, įvairias žmogiškąsias emocijas, jausmus, filosofavimą, kūrybą bei gyvenimo ir mirties žaismą.
Naujasis Vygando Ostrauskio romanas „…gloria mundi“ yra „Sic transit…“ tęsinys, kita vertus, jį galima skaityti kaip savarankišką kūrinį.
„π-moll“ – kūrybinę brandą pasiekusio savito kūrėjo balsas, vientisas muzikos komponavimo principais paremtas žmogiškosios būties refleksijos audinys, perteikiamas muzikinėmis faktūromis, kai kiekvienas žodis dirigento-poeto pasvertas ir išjaustas, kai „laikas eina atgal“.
